Skip to content


Lietuviai nepatenkinti Lietuva: vargšai, bjaurus charakteris ar bendražmogiška prigimtis?

Neseniai perskaičiau alfoje straipsnelį – Tik 25 proc. lietuvių patenkinti pokyčiais per nepriklausomybės metus. Tyrimą atliko estai – lygino lietuvius, latvius ir estus. Buvo klausiama, kaip žmonės vertina pokyčius savo šalyje per paskutinius 21 metus. 40 procentų lietuvių tie pokyčiai ‘nedžiugina’ (25 procentai – patenkinti). Taigi, daugiau nepatenkintų, nei patenkintų. Kas įdomu klausiant apie dabartinę savo šeimos finansinę situaciją ir galimybę patenkinti kasdienius poreikius, blogai savo padėtį vertino 24 proc., gerai – 28 proc., tuo tarpu 48 proc. apie savo padėtį sako „palyginus patenkinama“. Manau, kad materialinė padėtis veikia kaip žmogus vertina įvykusius pokyčius, bet čia norėčiau pastebėti ir tam tikrą neatitikimą – vis tik gyvenančių blogai yra mažiau nei nepatenkintų pokyčiais Lietuvoje, nei , o patenkintų tais pokyčiais – mažiau nei gyvenančių gerai. Taigi, iš to sektų išvada, kad nepaisant pakenčiamo gyvenimo, lietuviai vis tik norėtų gyventi geriau ir jie daugiau tikėjosi iš Lietuvos.
Taip pat straipsnyje pateiktas mūsų palyginimas su latviais – nepatenkintų pokyčiais per 20 metų savo šalyje yra 63 procentai latvių (patenkintų – 23 proc). Tuo tarpu nepatenkintų pokyčiais estų – tik 23 procentai, o patenkintų – net 50 proc. Toks nepasitenkinimo procentas logiškas – jei atsižvelgtume į BVP dalį vienam gyventojui, tai taip ir turėtų būti – latvių jis prastesnis nei mūsų, o mūsų – prastesnis nei estų. Tačiau vis tik BVP skirtumai nėra tiek dideli, kad taip skirtųsi nepatenkintų skaičius – lyginant su kitomis Vakarų ir Rytų Europos šalimis, mūsų ekonominio išsivystymo lygis yra labai panašus, o skirtumai – tikrai nedideli. Tai verčia kelti prielaidas, kad pasitenkinimas gyvenimu gali būti lemiamas ir kitų faktorių, nei tik ekonominė padėtis – tam tikro subjektyvumo, kai žmonės vertina savo padėtį remdamiesi kitais kriterijais, nei objektyviu ekonomikos vertinimu.

Kaip tik skaitau S.Pinker’į ‘How the mind works’ ir sau netikėtai radau tam tikrų paaiškinimų. Pirmiausia, Pinker’is sutinka, kad ekonominis išsivystymas lemia pasitenkinimą gyvenimu: ‘Among twenty-four Western European and American nations, the higher the gross national product per capita, the happier the citizens’.
Bet tuo pačiu jis cituoja tyrimus, rodančius, kad šaliai pasiekus tam tikrą ekonominį išsivystymo lygį, tai nebesuteikia papildomos laimės jos gyventojams. Pirmiausia apie amerikiečius:
‘Compared with 1957, Americans have twice as many cars per person—plus microwave ovens, color TVs, VCRs, air conditioners, answering machines, and $12 billion worth of new brand-name athletic shoes a year. So, are Americans happier than they were in 1957? They are not.’

ir kitų tyrimų apibendrinimas:
‘about eighty percent of people in the industrialized world report that they are at least „fairly satisfied with life,“ and about thirty percent say they are „very happy.“ The percentages are the same for all ages, for both sexes, for blacks and whites, and over four decades of economic growth.’
Kas yra įdomu – skaičiai mums visai tinka, nes „fairly satisfied with life“ greičiausiai atitinka mūsų „palyginus patenkinama“, ir mažiausiai tokiu įvertinimu savo gyvenimą vertina bent 76 procentai lietuvių.
Tai kodėl mes esame nepatenkinti pokyčiais Lietuvoje?

Atsakymui – keletas Pinker’io cituojamų laimės apibrėžimų:

Happiness, n. An agreeable sensation arising from contemplating the misery of others.

It is not enough to succeed. Others must fail.

Taigi, visa esmė – žmogiškoje prigimtyje lyginti save su kitais, ir taip vertinti savo padėtį. Pailiustravimui Pinker’is naudoja Tverskio pavyzdį – įsivaizduokit, kad jums pakėlė atlyginimą penkiais procentais – kaip jausitės? O kaip pasikeis jausmai tada, kai sužinosite, kad jūsų bendradarbiams atlyginimas buvo pakeltas dešimčia procentų?
Ir, padėdamas man spręsti savo klausimus, Pinker’is prideda:
In the second half of the twentieth century, the discontent of the Third World, and later the Second,
have been attributed to their glimpses through the mass media of the First.

Šalia to dar vienas konstatavimas:
The amount of violence in a society is more closely related to its inequality than to its poverty (žinoma, socialdemokratai tuo džiaugtųsi ir tai man tai nepatinka, nes esu dešiniųjų pažiūrų, bet ko gero tai faktas, kurį tenka pripažinti ir reikėtų dar pasinagrinėti GINI indeksus).

Čia pat, berašydamas šį postą, perskaitau kitą straipsnį, kuriame Rudzkis patvirtina mano nuomonę sakydamas, kad narystė ES bei kurį laiką sparčiai augusi ekonomika ir lėmė tai, kad lietuviai savo gyvenimą ėmė lyginti su ES senbuvių gyvenimu: „Mūsų suvokimo, kas yra neblogas gyvenimas lygis, yra daug aukštesnis negu prieš kelis metus. Žmogui, kuris kadaise neturėjo mašinos, „žiguliai“ buvo svajonių viršūnė. Jis galėjo 10 metų taupyti, kad nusipirktų. O dabar jis galbūt svajoja apie BMW. Ir jeigu pasakysime, kad jis uždirba tik važinėti „žiguliais“, jis bus nelaimingas. Matote, „žiguliai“ – tie patys, o žmogaus psichologinės nuostatos – jau kitos“ – taip jis aiškina tai, kad 2010 metais atliktame tyrime patenkinti gyvenimu sakėsi esą 34 proc. lietuvių, o 2006 metais tokių buvo 10 procentų daugiau, nors Rudzkio vertinimu krizės pasekmė buvo ta, kad 2010 metais gyvenome kaip 2006 metais. Beje, kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių piliečių gyvenimo vertinimai 2006 ir 2010 metais liko praktiškai nepakitę – gerai gyvenantys atitinkamais metais sakė vidutiniškai 44 procentai ir 43 procentai (tuo tarpu Vakarų Europoje vidurkis – 72 proc.). Taigi, jei 2006 metais patenkinti buvome, kaip vidutiniai Rytų Europiečiai, tai po ekonomikos pakilimo ir nuosmūkio – tapome nebe taip patenkinti. Beje, patenkinti savo padėtimi latvių 2010 metais buvo 38 proc. O estų – net 54 proc. Taigi, su latviais savo pasitenkinimu mes labai panašūs (nors įvairūs tyrimai ir klausimai kažkiek ir skiriasi), o estai gyvenimu patenkinti daugiau. Bet kaip jau sakiau – jei lyginti su Vakarų Europa – tai vis tiek, tiek estai, tiek mes gyvename vienodai skurdžiai. Žinoma, įtakos turi ir tai, kad kai kuriuos žingsnius estai žengia sėkmingiau – jų vyriausybei prieš krizę pavyko sukaupti biudžeto rezervą, sėkmingai jį panaudoti, kad nebūtų biudžeto deficito, ir įsivesti eurą (bei tuo pačiu gauti A reitingą) – gal būtent tai leidžia jiems būti labiau patenkintiems gyvenimu nei lietuviams ir latviams?

Bet kokiu atveju aišku, kad vertindami savo gyvenimą mes orientuojamės ne vien tik į objektyvius ekonominius kriterijus, bet ir į įvairius sąlyginumus (kitaip sakant – kai norisi sakyti – ‘galėjo būti ir geriau…)

Posted in ekonomika.



Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos