Skip to content


Politinė mintis viešoje erdvėje ir bloguose

Šį komentarą turėčiau rašyti Račo bloge, bet ten man gali būti pasiūlyta pačių įvairiausių dalykų (net minėt nepatogu), kas man nepatiktų, todėl rašau čia. Račo blogą skaitau nuolat, ir impulsą parašyti komentarą sukėlė Fredžio* pasiūlyta nuoroda į Laučiaus straipsnį. Paties Laučiaus nemėgstu – dėl jo perdėm subjektyvios, mano subjektyvia nuomone, kritikos Kubiliui. Bet ši apžvalga man patiko – juk jis teisus. Iš tikrųjų viešoje erdvėje vyrauja dešiniosios minties apologetai, o kairiosios minties gynėjų – labai trūksta. Matyt ne veltui ir Račas siunta (šį žodį naudoti leistų, ko gero, jo gan pikta retorika) ant dešiniųjų politinių ‘propagandistų’. Kažkada man norėjosi jam prieštarauti, kad jei tikrai aplink būtų vien dešinieji politiniai propagandistai, tad ir rinkimus vienareikšmiškai turėtų laimėti dešinieji, bet matyt čia egzistuoja tam tikras atotrūkis tarp tų, kurie domisi ir yra įsigilinę į politiką bei ekonomiką, ir tarp tų, kad ir protingų žmonių, kurie tuo visai nesidomi. Todėl tikrai susidaro įspūdis, kad, kaip ir atkreipė dėmesį Laučius, kad stipresnis minties vystymas vyksta būtent dešinėje pusėje. Tiesa, yra viešoje erdvėje kairiųjų balsų – kad ir Lazutka, kurį gerbiu už jo požiūrį ir įsiklausau į jo nuomonę, bei kad ir Naujoji Kairė, kuri man visai nepatinka, nors ir žinau visai gerų žmonių ten (na ką, barzdotasis a la Castro :) ). Tačiau kažkodėl atrodo, kad vis tik šiame lygmenyje dešinė perspjauna kairę – kad ir lyginant Nidos Vasiliauskaitės pasamprotavimus su Wittig-Marcinkevičiūtės, ryškiai laimi pastaroji, kuri, nors ir ‘bukov sliškom mnogo’,  tačiau argumentuoja tvirčiau ir solidžiau nei Nida, kuri dažniau atrodo narciziškai besigėrinti savimi ir kuriai ne taip jau rūpi, kaip ten kiti jaučiasi (žinoma, tai tik mano subjektyvus įspūdis, nes balsavau už konservatorius, ir tuo didžiuojuosi).

Tas pats, ko gero, vyksta ir siauresniuose rateliuose – bloguose ir jų komentaruose. Tenka pripažinti, kad rimčiausias ‘klubas’ vis tik susikūrė Račo bloge. Užkalniui (kurio blogą irgi nuolat skaitau)  tokio klubo suburti nepavyko, ir greičiausiai nepavyks, nes vis tik jo tikslas – masės, ir už tai jį gerbiu (už masių švietimą ‘dešiniąja dvasia’), nors būtent dėl to jo blogo „komentatorių klubui“ dėl to nepavyks pasiekti ‘elitiškumo’. O Račui tas pavyko. Žinoma, gali atrodyti keista, kad liežuvio sau leidžiantis nevaldyti ir komentatorius bei daugelį kitų siuntinėjantis tipas (nors antra vertus, taip elgiasi ir Rokiškis, taip pat turintis nemažai pasekėjų) sulaukia vis dėl to labiau išskiskiriančių komentatorių dėmesio, bet matyt čia suveikia tiek to tipo užimamos pareigos (ir tuo pačiu informuotumas), tiek sugebėjimas savarankiškai vertinti politinius judesius, labai tiesiogiai neišduodant savo pozicijos (antipatija konservatoriams alsuoja, pas Uspaskichą gimtadienyje buvo, bet vienareikšmiško kažkurios politinės pozicijos palaikymo priskirti vis viena negali). Bet ir šiame klube dešiniųjų pažiūrų komentatoriai yra gerokai patrauklesni nei kairiosios, ar dar kokios, pakraipos komentatoriai (ir net dažniau, nei pats blogo šeimininkas, turintis ir nepataisomą(?) atstumiančią ydą – neapykanta ir nevaldomi pykčio protrūkiai). Pavyzdžiui, koks Nerijus, Giga, Trakimas, Regis, Izbliondimas, Bobutė, Simas, Suomis ar Austras (atleisk, Austrai, esi patraukliausias iš jų, tačiau sergi tom pačiom ydom) vargu ar gali prilygti savo argumentacijos (ar sąmojo) lygiu Fredžiui*, Romui, Maurui, mustangui, lv, Q.E.D. (o dar anksčiau – Musei, Lidai, mdxacuk, Valentinui ir kitiems). Tiesa, kartais bloge apsilanko ir tikrai įdomesnių kairiųjų – pvz., buvo tokių, kai Račas dejavo dėl to, kad jo pensija bus maža, nors moka Sodrai labai daug, bet, deja, jų daugiau ir nepastebėjau. Dar, tiesa, yra Maldeikienė, kurią irgi gerbiu, kadangi ji stimuliuoja mintį ir verčia kelti klausimus. Bet deja, tiek tos kairiosios minties ir yra ten. Taigi, net ir Račo blogo ‘komentatorių klubas’ – dešiniųjų bastionas. Ir ta proga norėjau išreikšti pagarbą jiems visiems. Ypač Fredžiui* ir Romui, kurie nepavargdami sėja savo mintį ir net bando įtikinti sunkiau bepakeisiančius kryptį kitus komentatorius. Būtent todėl man ir patinka skaityti komentarus po Račo blogu (nors paskutinio meto tendencija – delfiškojo flood’o gausėjimas, kelia nerimą ir mažina entiuziazmą).

Taigi, salut esantiems avangarde, jūs mane įkvepiat :)

Posted in politika.


Kai kurių politikų kalbos

Per šią rinkimų kampaniją klausydamasis kai kurių politikų aš reaguodavau vos ne fiziškai – aš tiesiog negaliu klausyti to, ką jie sako. Skausmingiausia buvo klausyti Paleckio kliedesių, jie manyje žadina pačius skausmingiausius jausmus ir negaliu to tipo vadinti kaip kitaip nei Rokiškis – lerva ir tiek. Tačiau yra ir masė kitų pavyzdžių, nuo kurių man darosi blogai ir negaliu su savim susitvarkyti. Stengiuosi nesiplūsti, stengiuosi neteisti kitų, bet kartais tai padaryti itin sunku. Kai žmogus tau į veidą šneka nesąmones, apima keistas jausmas – nežinai ar jis susipykęs su sveiku protu ar ne. Kartais pradedu abejoti savo sveiku protu, nes kai kurie dalykai man atrodo savaime akivaizdūs ir suprantami, bet vis viena atsiranda jiems prieštaraujančių žmonių, ir aš jų nesuprantu. Pavyzdžiui, VAE gėris man atrodo aptinkamas plika akimi, labai akivaizdus. Tačiau yra tą akivaizdų gėrį neigiančių. Dar galiu suprasti šiaip žmones, ne politikus, kurie negauna daug (ar atvirkščiai – galbūt per daug) informacijos ir  kurie susipainioję, tačiau kai kalba daug geriau įsigilinę politikai – tada man lieka mįslė – kaip jie taip gali kalbėti? O gal man pačiam su galva kažkas negerai? Gal aš koks vienišas ir pasaulio nesuprastas teisuolis? Nemaža tokių aplinkui, gal aš esu vienas iš jų?

Taigi, vienas sąlyginumas – kas man atrodo akivaizdi nesąmonė, nebūtinai tokia atrodo kitiems.

Nesąmones, kurias išsako politikai (ar kiti žmonės), galima suskirstyti į kelias kategorijas:

Pirmiausia – tai yra klišės, kurias kažkada paleido į pasaulį kokie atgrubnagiai žurnalistai, ir jos liko klajoti, kartojamos pačios savaime, ir lyg nereikalaujančios įrodymų. Tokios mielai naudojamos garsiausios klišės per paskutinius ketverius metus yra „naktinė reforma“, „buhalterinis mąstymas“, „konservatorių arogancija“ ir panašūs dalykai.

Kita kategorija – truizmai – patys savaime tai yra teisingi teiginiai, tačiau kurie nepasako nieko esminio, nes su jais visi sutinka ir be įrodymų – pvz., „darbo vietų kūrimas“, „verslo sąlygų gerinimas“, „emigracijos mažinimas“. Visa tai – siektini dalykai, ir vargu ar sutiksime žmogų, kuris sakytų, kad darbo vietų mums nereikia, arba, kad emigraciją turėtume skatinti. Problema čia – kad dažniausiai iš tikrųjų niekas nežino, kaip to pasiekti, o ir lengvai pasiekti kokiais nors konkrečiais veiksmais – vargu ar įmanoma, nes tos problemos – ilgalaikės, priklausančios nuo daugelio sudėtingų sąlygų, kurias gana sunku pakeisti.

Ir galiausiai – tai tiesioginis melas – kada išvardinami dalykai, kurių tikrai neįmanoma pasiekti, nors skamba ir labai gražiai – tai minimalios algos padidinimas iki 1509 Lt, vidutinės algos padininimas iki 1000 eurų ir pan. Žinoma, tokie dalykai gali realizuotis kada nors ateityje, palankiai susiklosčius aplinkybėms, tačiau tikrai to neįmanoma pasiekti keliais mostelėjimais vienos seimo kadencijos metu.

Kodėl visas šias nesąmones kalba politikai? Galimos kelios interpretacijos:

Viena priežastis – tai kvailumas ir neišmanymas. Geras pavyzdys – Vėsaitė, kuri, atrodo, nuoširdžiai tiki tuo, ką daro, todėl nori uždrausti atominę. Būtent dėl jos nuoširdumo labai stipriai norisi suabejoti jos sveiku protu ir darosi baisu, kai ji save mato energetikos ministre (gerai, kad jos partijos kolegos, atrodo kad, turi daugiau sveikos nuovokos ir ją net pakeiksnoja dėl jos spontaniško aktyvumo ir todėl gal sugebės ją palaikyti toliau nuo ministrės posto). Kitas pavyzdys – drąsos kelio partijos atstovai, kuriems, toks mano įspūdis, atrodo, kad užtenka patekti į seimą ir pakeisti kelis (ar visus) teisėsaugoje dirbančius žmones, ir iš to susitvarkys visos problemos (taigi, požiūris akivaizdžiai simplistinis). Čia, ko gero, galima išskirti atvejus, kada neišmanymas yra pastovus, ilgalaikis, arba kyla dėl to, kad žmogus tiesiog menkai pasigilino į tam tikrą situaciją ir tiesiog nežino kai kurių detalių. Geras pavyzdys pastarojo būtų vienoje laidoje netyčia ištarta Gylio frazė: „Pasiskolino 35 mlrd, ir, man finansistai sakė, už 9 proc.“. Kai kada žmonės susipainioja išskirdami esminius dalykus, kai nagrinėja reikalus, kuriuose jie nėra ekspertai – pvz., iliustratyvi Daujočio pozicija – aš vertinu Daujotį, nors man ir nepatinka, kad jis radikaliai kritikuoja Steponavičių ir aukštojo mokslo reformą ir aš  jam nepritariu, bet vis tiek jo argumentai ir pastebėjimai yra vertingi. Tačiau kai Daujotis VAE klausimu pareiškia, kad jis – prieš dabartinį projektą, nes reikia ne vieno o dviejų reaktorių – toks pareiškimas man atrodo kvailas (ko gero, jei mane kamuotų tokia abejonė – ar reikia dviejų reaktorių, ar vieno – aš tada būčiau linkęs pasikliauti ekspertais).  Kitais atvejais nesąmonių kalbėjimas yra susijęs su nuoširdžiu tikėjimu kažkokiais kitokiais kriterijais, kurie, tačiau, pasirinkti dėl nesugebėjimo įvertinti situacijos arba tiesiog neišmanymo. Tokiais atrodo kai kurie žalieji, kurie irgi eina iš idėjos prieš atominę, nors kai kurie jų atstovai mažai įtikina tuo, kad yra nuoširdūs neišmanėliai – ir būtent toks man atrodo Linas Balsys.

Taigi, kita kategorija priežasčių – tai cinizmas, kada akivaizdžios nesąmonės kalbamos tada, kai pats jas sakantis žmogus žino, kad yra sakoma nesąmonė, tačiau vis viena tai sako. Pavyzdžiui, kai Kirkilas Kubiliui sako: „kad jūsų visi rodikliai blogesni nei 2008 metais, pradedant BVP…“, aš abejoju tuo, kad Kirkilas neišmano BVP, krizės ir kitokių rodiklių. Kai panašiai kalba Uspaskichas ar Butkevičius – aš irgi neabejoju, kad jie nėra durniai, ir jie aiškiai supranta ką sako. Jie žino, kad tai, ką jie kalba (apie krizę, apie ekonomiką, apie atlyginimus) – visa tai tik demagogija, ir jie ja naudojasi. Ir tai daro ciniškai, patys aiškiai suprasdami, ką daro. Šis atvejis, nors ir gali viduje piktinti, vis tik yra puikiai suprantamas – tiesiog pasirinkta tokia strategija, jie žino, ką jų rinkėjas nori girdėti ir todėl taip kalba. Ko gero, tai sunkiai išvengiama politikos dalis, ir kai kuriais atvejais ją labai norisi pateisinti – pvz., man nelabai įdomu, ar Čekuolis kalbėjo tiesą apie VAE, ar melavo – svarbu, kad jis galėjo pritraukti kai kuriuos referendumo dalyvius. Ir tai tam tikra etikos dilema, kurią sunku išspręsti. Man norisi tikėti, kad tie politikai, kurie cinišką melą išnaudoja kaip instrumentą tikslui pasiekti (taigi – cinikai-instrumentalistai), vis dėl to supranta, ką daro, ir galų gale rinksis tą kelią, kuris ir turėtų būti pasirinktas – ty, tikiuosi, kad Uspaskichas su Butkevičiumi nepuls ardyti mokesčių sistemos ar itin keisti minimalių atlyginimų tvarką, ir tuo pačiu tęs VAE kūrimo darbus.

Bet blogai būtų, jei taip nebūtų, ir tokiu atveju jie pasirodytų beesą cinikai-egoistai – ty tie, kurie sąmoningai išnaudoja melą ir demagogiją savo siauriems tikslams pasiekti. Tokiems gali būti nelabai svarbu, kaip baigsis visas reikalas, svarbu, kad jie pasiektų savo interesų, ir jiems nesvarbu, kokios viso to pasekmės. Ir pirmiausia prieš akis iškyla Vagnorius  – jis nėra kvailas, jo tikrai negalima tuo kaltinti. Vadinasi, jis puikiai nutuokia apie VAE naudą, tačiau kad bent kažkiek pakelti savo partijos liekanų reitingą, jis nesibodi griebtis atvirai demagogiškų veiksmų. Tas pats, ko gero, pasakytina apie Karbauskį (tik jo priežastys – gali būti kitokios nei Vagnoriaus), tas pats – apie Balsį. Kitas ryškaus ciniko-egoisto pavyzdys – tai Zuokas, kuris irgi gali šnekėti bet ką, svarbu, kad tik tai pasitarnautų jo interesams. Vėlgi, Zuokas neatrodo kvailas žmogus, jis gerai supranta, ką pats sako, tačiau man atrodo, kad jam visiškai neįdomu, kaip ten viskas baigsis ir todėl jis sau leidžia šnekėti bet ką. Nors kita vertus, Zuokas galėtų būti ir pavyzdžiu tokio fenomeno, kaip įtikėjęs-cinikas-egoistas. Mat reikalas tas, kad Zuokas kurį laiką rašė blogą, kuriame bandė dėstyti savo pažiūras ir mintis. Tokius dalykus būtų sunku daryti vien tik iš reikalo, be tikėjimo tuo, ką darai. Taigi, jis iš dalies gali tikėti savo veiksmais. Ir esu matęs panašių pavyzdžių daugiau iš savo pažįstamų – žmogus veikia nusižengdamas tam tikriems etikos principams, tačiau vietoj to, kad tai pats sau pripažintų (taip, aš čia elgiuosi savanaudiškai, ir žinau, ką darau, pažeisdamas šias taisykles), jis sugalvoja sau pasiteisinimų, kuriais tikina tiek kitus, tiek save, kad jis yra teisus – matyt ir tokiems žmonėms reikalingas tikėjimas tuo, ką darai. (Pvz., kartais žiūrėdamas į Kirkilą ar Butkevičių, aš kartais pagalvoju, kad jie iš tikrųjų tiki tuo, ką patys sako, tačiau kiek vėliau susiprantu,  kad jie nėra durniai, ir, per skausmingą disonansą, pradedu suprasti, kad jie tiesiog meluoja). Ir iš tikrųjų yra sunku atskirti, ar žmogus yra tik cinikas-egoistas, ar jis yra pats įtikėjęs savo kalbamomis nesąmonėmis – gal tikrai Vagnorius, Balsys, Karbauskis, Zuokas – patys tiki tuo, ką jie šneka? Bet į kvailus žmones jie tikrai nepanašūs (nebent labai giliai klystu), taigi, jie greičiausiai – cinikai.

Žinoma, pasaulis daug sudėtingesnis, nei aš jį įsivaizduoju. Gali būti ir toks atvejis, kada tai tėra cinikai-instrumentalistai, tačiau jie tiesiog blogai numatė ir nuskaičiavo savo veiksmų pasekmes – taigi, jie tiesiog padarė kai kurių klaidų, nors nebūtinai dėl to, kad jiems tai nerūpėtų (tai yra – susipainioję-cinikai-instrumentalistai, kurie vis tik skiriasi nuo cinikų-egoistų). Pvz., kokia interpretacija geresnė – Vagnorius nuoširdžiai tiki referendumo reikalingumu? (tada jis durnius, nors du trečdaliai balsavusių taip ir nemanytų); Vagnorius žino, kad VAE – būtų gerai, tačiau jam tai yra dzin, jam svarbesnis reikalas – pakelti savo nykstančios (jau ir išnykusios) partijos reitingą? (tada – cinikas-egoistas); ar – Vagnorius žino, kad VAE – gerai, tačiau manė kiek pažaisti referendumu keldamas savo nykstančios partijos reitingą, tačiau nesitikėjo, kad referendumas įvyks? (taigi – susipainiojęs-cinikas-instrumentalistas). Iš principo man labiausiai norėtųsi tikėti būtent šia versija – kad tiek Butkevičius, tiek Kirkilas, tiek Uspaskichas – būtent tokie ir yra – tai yra, jie visi tikėjosi, kad referendumas neįvyks, ir leido sau pasismaginimui paspardyti konservatoriams į paširdžius, tikėdamiesi iš to naudos ir sau, tik neįvertino rizikos, kad viskas pakryps blogesne linkme, referendumui įvykus. Taigi, tam tikra prasme – jie yra ir durniai, nes neapsiskaičiavo, ir tam tikra prasme egoistai – nes savo siauriems interesams patenkinti leido sau žaisti itin svarbiais Lietuvai dalykais, neįvertinę su kokia ugnimi jie žaidžia.

Taigi, kaip besuk, ko gero nesąmonių kalbėjimas yra susijęs su visomis šiomis priežastimis – su kvailumu ir neišmanymu, su cinizmu naudojant demagogiją kaip instrumentą savo tikslams pasiekti, ir su siauru egoizmu – tik su vienomis daugiau, su kitomis mažiau. Blogiausia, kad visos šios priežastys – atstumiančios, todėl labai blogai reaguoju į akivaizdžių nesąmonių kalbėjimą. O tokių per šiuos rinkimus klausiausi daug, nuomonės VAE klausimu – tik vienas iš pavyzdžių.

(Žinoma, bėda ir tai, kad esu šališkas – aš atskiriu, kada konservatoriai irgi kalba akivaizdžias nesąmones, bet tada man atrodo, kad taip ir turi būti – tiesiog demagogijos ir populizmo dozė būtina rinkimams laimėti. Tačiau nuo kitų partijų demagogijos – mane tąso, nors ir bandau joms irgi tą teisę pripažinti).

 

 

 

Posted in politika.


Po rinkimų: manifestas ir strategija

Pirmadienį po rinkimų daugelis žmonių vienas kitą klausinėja: Na kaip, už ką balsavai. Klausinėja net tie, kurie paprastai politika nesidomi. Galima išgirsti pačių įvairiausių nuomonių. Nuprognozuoti, kaip atskiras žmogus balsavo – sunkus dalykas, visiškai neaišku, kodėl jo balsas yra toks. Vieni baisisi tuo, kad pirmauja darbiečiai – jiems atrodo, kad Uspaskichas – vagis ir tiek. Kitiems Uspaskichas patinka. Kai kuriems atrodo, kad Venckienė – šizofrenikė, o už ją balsavusius vadina debilais, o kitiems patinka „intelektualai“ – Daujotis, Ozolas, Gylys. Kai kuriems komsomolkė yra įvariusi gilią alergiją Paksui. Dar kiti komsomolkės tada neskaitė, todėl tvarkiečiai alerginės reakcijos nesukelia. Užtat alergiją sukelia Kubilius. Kiti nustebina, pasakę, kad balsavo už liberalus. Panašiai ir su tais, kurie domisi politika – man sunku numatyti, kokia idėja jiems šaus į galvą ir ką jie pasirinks – kad kas nors vadovautųsi racionaliais, kaip man atrodo, kriterijais, to nėra. Net jei renkasi tą pačią partiją, kaip ir aš, dažniausiai dėl visai kitokių priežasčių. Tai nepriklauso nei nuo išsilavinimo, nei nuo domėjimosi politika. Dar daugiau – patirtis pamokė, kad reikia vengti pokalbių apie politiką, jei kitas žmogus pats jų neinicijuoja, nes mano argumentacija baigiasi dar liūdniau – galiu ginčytis iki pamėlynavo, tačiau ar tai paveikia mano pašnekovo nuomonę? Gal… Gal ir pasėju kokį abejonės grūdą, tačiau dažniau baigiasi taip, kad man iš burnos drimba putos ir lieka sunku susitaikyti su dar ne taip seniai buvusiu maloniu pašnekovu. Žmonėms sunku įteigti, kad nereikia balsuoti už marginalus, kad egzistuoja partijos, kurios yra ideologiškai marginalios – tas groja labai mažai.

Kai kas klausia – kaip dabar bus, kai socdemai su darbiečiais paims valdžią? Stengiuosi būti optimistas ir tikėti gera žmogaus prigimtimi. Visų pirma, sakau tiek kitiems, o dar labiau pats sau – tai nereiškia, kad nutiks kažkas labai blogo. Norisi tikėti, kad politikai vis tik ieško geriausio Lietuvai kelio. Net tada, jei man atrodo, kad jie klysta (pvz., dėl atomo), gali būti, kad klystu aš pats, o gali būti, kad jie visai nuoširdžiai tiki tuo, ką daro, ir anksčiau ar vėliau patys prieis prie teisingų išvadų, arba suras kokį kitą kelią. Net jei taip nebus, vis tiek dar turiu kuo pasikliauti. Ir pirmiausia – tai valstybės tarnautojų korpusu. Kiek esu jų matęs – jie dažniausiai išmano savo darbą, turi savo supratimą, kaip būtų geriau. Ir net jei ateina ministras, kuriam nėra labai įdomu, ką veikia jo ministerija, ar jis neturi aiškios vizijos, kaip viskas turėtų būti (man atrodo, kad toks buvo Palaitis arba Kazlauskas, nors gali būti, kad ir klystu dėl jų), tai svarbiausia, kad jie bent netrukdytų – valstybės tarnautojų korpusas paprastai žino savo užduotis ir veikia pagal anksčiau apgalvotą ilgalaikį strateginį planą. Ministras net gali piktnaudžiauti savo valdžia, įkišdamas kai kur savo žmones ar suorganizuodamas laimėti kurį nors projektą, bet valstybės tarnautojai turi savo požiūrį į tai, ir stengiasi, kad net ir tokiu atveju ilgalaikiai Lietuvos interesai nenukentėtų ir būtų įgyvendinti. Iš tikrųjų ministras turėtų būti baisiai aktyvus, kad labai stipriai pakenktų ministerijos darbui. Bet pasikliaunu gera žmogaus prigimtimi, kad jei ministras nelabai supranta, tai labai ir nesikiša, o valstybės tarnautojai (dar kartą dėkui jiems) dirba savo darbą toliau. (Žinoma, protingas ir iniciatyvus ministras su vizija – padeda, bet jis tikrai nėra būtinas, kad ministerija negalėtų veikti ir be jo).

Taigi, net ir šie rinkimai Lietuvai nepasibaigs visiškai blogai, viskas judės ir toliau, kaip ir po senovei. Kas nudžiugino – konservatoriai gavo daugiau kaip 9 mandatus, ir tai rodo, kad bent dalis žmonių įvertino jų darbą ir suprato, kodėl buvo reikalingi jų veiksmai, dėkui jiems už tai.

Kas dar nustebino – liberalų sąjūdis. Vis tik buvau neteisus, manydamas, kad už juos balsuoti nereikia – jiems pavyko nustumti liberalcentristus į nebūtį (nors ir paaukoti tie 2 proc rinkėjų balsų) ir būtų išvis idealu, jei nepasisektų ir tiems dviems liberalcentristų kandidatams vienmandatinėje – tokiu atveju gal jie išnyktų neištvėrę keturių metų vegetacijos ir galų gale liberalai galėtų susirinkti tiek balsų, kiek yra žmonių, palaikančių liberalus.

Kas liko padaryti ateičiai – tai darbas su pačiais rinkėjais. Man nėra svarbūs tie, kurie balsuoja už socdemus. Man daug svarbiau ir įdomiau tie, kurie balsuoja už darbiečius, tvarkiečius ir drąsos kelią. Galima pasikėlus iš aukšto juos vadinti debilais, runkeliais, kaimiečiais, tamsuoliais, nesuprantančiais, ką jie daro. Bet tokių daug ir tarp išsilavinusių žmonių. Manau, kad jei pavartytume BNS ir RAIT exit poll’o duomenis, tai socialinė tokių rinkėjų struktūra nelabai skirtųsi nuo konservatorių ar liberalų rinkėjų – taip, keliais procentais gal mažiau išsilavinusių, aukštesnes pajamas turinčių, gyvenančių miestuose, bet iš principo struktūra yra ta pati. Manau, kad mes vis dar nesubrendę iki to lygio, kai rinkėjai nebalsuos už ideologiškai marginalias, aiškios pakraipos neturinčias partijas. Spėjų, kad kuo skiriamės nuo Vakarų – tai  ne tuo, kad Vakaruose rinkėjai savo išsilavinimu, protu ir politine branda yra kažkokie kitokie. Greičiausiai jie labai panašūs į Lietuvos rinkėjus (nors ir sočiau gyvena). Greičiau tik tiek, kad per daugelį dešimtmečių Vakaruose jau yra susiformavusios tradicijos ir įpročiai, už kurias partijas galima balsuoti. Iš dalies taip nutiko dėl to, kad evoliucijos būdu išliko tos partijos, kurios turėjo aiškiausią ideologinį stuburą, kuris leido išlikti jų pasekėjams, net esant lyderių kaitai ir nepalankioms sąlygoms (taigi, tradicinės kryptys – socialdemokratai, konservatoriai, liberalai). Iš dalies taip yra dėl to, kad rinkėjų įprotis balsuoti tik už ‘tradicines’ partijas, yra įaugęs giliai su visa Vakarų patirtimi. Marginalinė ad hoc sukurta partija – Vakaruose neturi daug šansų (nors, tikriausiai kaip ir visur, būna tam tikrų išimčių). Todėl pagrindinė kova ir vyksta tarp tradicinių partijų, ir rinkėjai daug nesvarsto, ar kokia nauja partija atitinka jų interesus, ar ne – ji tiesiog nauja, ir todėl neturi daug šansų. Tad net ir nelabai išsilavinęs Vakarų rinkėjas mieliau balsuoja už tai, kas yra gerai pažįstama ir įprasta, negu už įtartinas naujove. Mes esame jauna demokratija, mes neturime tokio įpročio. Todėl net išsilavinę žmonės yra pasimetę tarp daugelio kriterijų, kaip galima būtų atsirinkti partiją, vertą mano balso. Todėl ir tokia košė kriterijų įvairovės, iš čia ir tokia margaspalvė košė iš įvairaus plauko partijų.

Ko mums reikėtų – tai nusistovėjimo, kol atsiras supratimas, kad ideologiniai marginalai ir yra sunkiai prognozuojami ideologiniai marginalai. Lietuvos rinkėjai – kol kas labai reiklūs. Kai jie stovi prie labai didelio partijų meniu, jie labai reikliai peržiūrinėja kiekvieną ‘patiekalą’. Vakarų rinkėjo pasirinkimas – gerokai skurdesnis. Reiklus Lietuvos rinkėjas, vos tik jam nepatiko, gali lengvai mesti vieną partiją ir pasirinkti kitą. Vakarų rinkėjui – tokio pasirinkimo nėra. Bet tai yra kaina, kurią mokame už stabilumą. Jei renkamės tik iš dviejų ar trijų partijų – tai tikimybė, kad jose nemažai dalykų mums nepatiks – gana didelė. Bet jei neturime pasirinkimo, mes susitaikome su šiais dalykais ir renkamės tai, kas yra arčiausiai mūsų – Vakarų atveju tai – tradicinė partija. Tuo tarpu Lietuvos rinkėjui sunkiau – man nepatiko politiko argumentacija (elgesys, arogancija ar dar balai žino kas), todėl aš laisvai galiu pasirinkti, kad už tą partiją nebalsuosiu – pilna kitų, kurie laukia mano balso. Taigi, laisvė atrodo didelė, bet ji ir žudo – taip Seime susitelkia partijų margumynas (beje, gal šiais metais net ir mažesnis nei kitais?), kuris vargiai ar atitinka mano interesus bent iš dalies. Ir čia tragedija dar ta, kad rasti partiją, kuri idealiai atitiktų mūsų visus lūkesčius (kurie man tik šauna į galvą) – tokią partiją rasti sunku. Todėl rinkėjas, stovėdamas prieš itin gausų partijų „meniu“ pasimeta – ir sako „balsuoti nėra už ką“. Visi kažkuriuo aspektu neįtinka, todėl netinka niekas. Paradoksas – bet didelė pasirinkimo laisvė nėra absoliučiai didelė, tačiau ji priverčia mus jaustis nepatenkintais net savo pasirinkimu. Galiausiai kai tauta nusprendžia, kas turės būti seime, tai gaunasi margumynas, kurį visi vėl vieningai keikiam. Tad paradoksas ir tame, kad Vakarų ‘demokratija’, siūlanti daug mažesnį pasirinkimą, tuo pačiu nepriverčia rinkėjų spjaudytis dėl visų bendro ir ‘suvidurkinto’ pasirinkimo (žinoma, ten irgi rasi visaip kalbančių).

Taigi, mums dar liko labai daug augti, kol galų gale mūsų ‘meniu’ liks vos keletas partijų, turinčių aiškiai apribėžtas ideologines vertybes. Tą eilinis vidutinis rinkėjas turės anksčiau ar vėliau suprasti, ir neverta jo už tai smerkti, jam greičiau reikia pagalbos, kad jis pajėgtų išsivaduoti iš šios visos makalynės. O padėti pirmiausia turėtų elitas, nuo kurio turėtų ir prasidėti visi pokyčiai. O kadangi elitas pats yra susipainiojęs, kaip čia kurios partijos ir kam jos reikalingos, vadinasi, mums reikia daug didesnio susikaupimo, susitelkimo ir kantrybės aiškinant, kas yra partijos, kokios yra tradicinės vertybės ir ideologijos, ir kokie yra vieni ar kitokie tų ideologijų pasirinkimo motyvai. Todėl mes turėtume ne puldinėti vienas kitą, o kantriai (ir nesišaipydami iš būsimų savo rinkėjų) dirbti, kad bent po truputį pradėtume bent jau labiau išsilavinusius žmones pratinti prie minties, kad pirmiausia ne tiek svarbu pačios partijos ir jas sudarantys žmonės (kurie kartais, kaip šaukštas deguto, sugadina visą vaizdą), kiek partijos propaguojama ideologija – ty, kokių vertybių, bent teoriškai, turi siekti tokia partija ir kaip tai turėtų atsispindėti konkrečiuose valstybės valdymo sprendimuose. Tik taip mes galėsime pasiekti didįjį strateginį tikslą – pamažu atsikovoti savo aveles iš ideologiškai marginalių partijų.

Posted in politika.


Ką gi, rinkimai įvyko

Ką gi, BNS’as paskelbė apklausos duomenis. Iš principo kaip ir turėjo būti – Darbo partija – 19,8 proc, Socdemai – 17,8. Taip ir turėjo būti, nesunku numatyti.

Kas keisčiau – konservatoriai vis tik sugebėjo paimti trečią vietą – 16,7 procento. Taigi, tai nėra visiškas pralaimėjimas, švytuoklė pradėta stabdyti.

Nustebino liberalų sąjūdis 8,5 – aplenkė ir Drąsos kelią  (8,5) ir Tvarką ir teisingumą (8,4 – šitai jiems visiška nesėkmė, gal ir išnyks kada nors). Jiems pavyko galų gale perspjauti ir atsiplėšti nuo libcentristų (3), nors kartu vis tik būtų turėję daugiau. Jei dar libcentristai negaus vietų vienmandatėse, teks man pripažinti, kad buvau neteisus, sakydamas, kad už juos balsuodamas degini balsą – kaip ilgalaikė strategija ėjimas atskirai – kaip ir pasiteisino.

Žinoma, tai tik apklausa, ir nėra vienmandačių. Bet akivaizdu, kad premjeru bus tas, kas lankstesnį stuburą turės (teorinių šansų netekti premjero posto turi net ir Uspaskichas)

Ką gi, palaikančių dešiniąsias jėgas – 25 proc. nuo balsavusių. Tai nėra taip blogai, mes tikrai galim susitelkti, ir ne tik internetuose. Tad kol kas nuosaikiai džiūgauti. Tačiau negalima numoti ranka į rinkėjus, rinkusius darbiečius, tvarkiečius ar drąsos kelią – galiausiai tai tie rinkėjai, kurie anksčiau ar vėliau turėtų nudreifuoti ir apsistoti ties kairiaisiais ar dešiniaisiais. Ilgalaikė strategija tokia ir turėtų būti – laimės tie, kurie ras kelią kaip prisijaukinti tokius rinkėjus.

Įdomiausia, kaip vis tik bus su atomine – Butkevičius pats prisikalbėjo, kad jos neturi būti. Tačiau tikriausiai suvaidins, kad derybose dėl valdžios teko paaukoti šį punktą ir dabar dės visas pastangas, kad užtikrintų ‘projekto skaidrumą’

Posted in politika.


Rinkimai: už ką atiduoti balsą

Trumpai nusakysim esmę. (Ilgesni argumentai čia).

Tėra tik kelios partijos, už kurias balsuodamas neišmesi balso, nes jos surinks bent 5 procentus rinkėjų balsų ir pateks į Seimą:

– Darbo partija (Uspaskich)

– Tvarka ir teisingumas (Paksas)

– Socialdemokratai (Butkevičius)

– Konservatoriai (Kubilius)

(na, dar gal gali patekti koks drąsos kelias ar liberalų sąjūdis – bet balsuodamas už juos rizikuoji savo balso ir netekti, taigi, gerai pamąstyk, jei neteksi savo balso – vadinasi gali užleisti vietą partijai, kurios visai ir nenorėtum toje vietoje matyti).

Kodėl nebalsuosiu už Darbo partiją ir Tvarką ir teisingumą – jie neturi ideologijos ir vertybių, ir todėl sunkiai prognozuojami, kaip elgsis (o jei dar paklausysi jų rinkiminių kalbų per LRT – tai jų pažadų nepagrįstumas verčia plaukus šiauštis).

Kodėl nebalsuosiu už socialdemokratus – vis dar per daug komunistų jų gretose (beje, Butkevičius rinkiminėse laidose irgi dalina nepagrįstus pažadus, nors gal ir ne tokius baisius kaip darbiečiai ir tvarkiečiai, bet vis tik meluoja daug).

Vienintelis variantas – konservatoriai. Kubilius, nors ir stipriai apjuodintas žurnalistų, ir todėl nekenčiamas, bet vis tik tai vienintelis variantas, ištraukęs Lietuvą iš katastrofos (ir net daugiau, nes jei būtų vykusi pas mus devalvacija, tai būtume iš paskos nusitempę ir latvius, ir estus (nors, ačiū jiems, jie irgi tą galimybę turėjo).

Atskiras žodis apie liberalų sąjūdį – deja, kol nesugebėjo apsijungti su liberalcentristais, tol neįrodė, kad sugeba sutelkti, o ne skaidyti. Todėl nepraeis to menko penkių procentų barjero, o balsas už juos bus išmestas socialdemokratų ir darbiečių naudai.

(Lygiai taip pat dėl drąsos kelio – susibėgę ten žmonės parodė, kad nesugeba įvesti savo partijose tvarkos, todėl kokios garantijos, kad jie tai sugebės padaryti savo naujoje partijoje ir valstybėje?).

Posted in politika.


Rinkimai: ką rinktis

Rinkimai artėja, reikia išsakyti savo nuomonę.

Pirmiausia – apsibrėšime, iš ko galima rinktis. Manau, kad reikia rinktis tokią partiją, kuri turi šansų būti išrinkta, nes kitaip balsas nueis šuniui ant uodegos. Taigi, pirmiausia reikėtų žiūrėti į partijų reitingus. Apklausos rodo, kad rinkiminį penkių procentų barjerą gali praeiti keturios partijos – socialdemokratai, konservatoriai, darbo partija bei tvarkos ir teisingumo. Manau, kad jau vien dėl to verta už jas balsuoti. Toks kriterijus naudingas, nes atiduosi balsą, pvz., už liberalus, o pasirodo, būsi išmetęs tą balsą veltui, nes jie apskritai nepraeina to rinkiminio barjero (nes susiskaldę ir išsidalina savo balsus tarpusavyje). Taigi, jei idėjiškai toks tavo veiksmas – balsuoti tik už labiausiai patinkančią partiją, neatsižvelgiant į reitingus – kaip ir teisingas (nes balsuoji pagal savo įsitikinimus), tačiau praktiškai – rezultato jokio. Tad pagal šį kriterijų už visas kitas partijas, tarp jų ir liberalus (apie juos – dar šiek tiek vėliau), balsuoti nereiktų. [Beje, toks aiškus įsivardijimas sau, kas yra rimta politinė jėga, turėtų padėti ir pačioms partijoms, nes dabar kokie konservartoriai iš anksto pareiškia, kad va, nebendradarbiausim mes su kokiais komunistais, uspaskistais ar paksistais, tačiau tuo pačiu save jie iš anksto pasmerkia saviizoliacijai, nes ko gero realiausia tai, kad nė viena partija artimiausiu laiku neturės absoliučios daugumos,  o tai reiškia, kad norint pasiekti savo tikslų neišvengiamai reikės bendradarbiauti su kitomis politinėmis jėgomis, kiek jos jums nepatiktų. Beje, konservatorių tonas šiuo metu yra stipriai sušvelnėjęs lyginant su praėjusiais rinkimais ir jie nebeskuba atsiriboti mirtinais įžadais nuo kurios nors partijos, nes, matyt, jie ir patys supranta, kad bendradarbiavimas neišvengiamas. Tai ir gerai, nes tokia jau ta realybė – tiesiog dabar žmonės palaiko būtent tas keturias, o ne kitas partijas, ir nieko čia labai nepadarysi, sąlyčio taškų ieškoti reikia, nes būtent jos bus seime ir tik bendradarbiaujant galima siekti savo tikslų – pan. kaip Barclay’us rašė apie Bagration’ą – ‘tik nusileisdamas jam kai kuriuose klausimuose ir pūsdamas jo savimeilę, aš galėjau pasiekti reikšmingų tikslų kitais klausimais, kurie buvo strategiškai svarbūs’ (citata iš atminties)]

Sekantis kriterijus, pagal kurį reikėtų rinktis, už kurią partiją balsuoti – tai aiškios ideologinės krypties turėjimas. Manau, kad tai vertingas kriterijus, nes jis bent apytiksliai nusako, kokios pozicijos įvairiais klausimais greičiausiai laikysis ši partija, ar bent kokios turėtų laikytis – ar bent jau tikėsimės, kad pamažėle artės prie tokios krypties. Ideologinei krypčiai apibrėžti ko gero geriausiai tiktų jau daugiau kaip šimtą metų naudojamas dešinės – kairės kriterijus. Kodėl reikėtų orientuotis į jį – jei jau jis per tiek laiko nenumirė, vadinasi jis yra naudingas. Yra kalbų, kad dabar kairė susilieja su dešine ir idėjos supanašėja – matomai, kitaip neišeina, ir politikai nori nenori turi atsižvelgti į abiejų ideologinių krypčių siūlomas geriausias idėjas. Bet pranašavimai, kad kairė ir dešinė politika tuoj išnyks visiškai – vargu ar teisingi, ir kol kas dar neatsirado nė vieno kitokio rimto skirstymo, kuris padėtų atsirinkti politiko veiksmus apibrežiančią kryptį. Pavyzdys galėtų būti fiskalinio stimulo ir fiskalinės drausmės pasirinkimas. Niekas nesiginčija, kad bet kokia vyriausybė turėtų vykdyti anticiklinę politiką, tačiau dešiniesiems būtų svarbu pabrėžti fiskalinės drausmės, kai kairiesiems – fiskalinio stimulo svarbą (nors konkrečiu Lietuvos atveju tai tik kalbų lygio klausimas, audrinti vaizduotei, bet realiai mes pasirinkimo fiskaliniam stimului neturime, nepriklausomai nuo to valdžioje būtų dešinieji, ar kairieji).

Taigi, pagal tokį kriterijų atkrenta Darbo partija bei Tvarkos ir teisingumo partija, nes sunku pasakyti, kokio pobūdžio yra šios partijos. Žinoma, mes galėtume peržiūrėti jų konkrečius veiksmus, balsavimą ar jų pažadus ir bandyti įsivaizduoti, kiek jie atitinka mūsų supratimą, kaip turi būti valdoma valstybė. Bet tai vis viena bus sunkiai sudėliojama ir prognozuojama mozaika, nes nesant aiškiam ideologiniam stuburui, sunku numatyti, kas tokio tipo partijoms gali šauti į galvą. Todėl atidėsime jas į šalį ir balso joms neduosim.

Lieka ‘tradicinės’ partijos – socialdemokratai ir konservatoriai. Nors dabar kai kurie žmonės sako, kad ‘tradiciškumas’ – arba ‘sistemiškumas’ – kaip ir blogis, nes tokie politikai per dvidešimt metų savęs neva nepateisino, ir tik prisidėjo prie blogio sistemos kūrimo, tačiau mano akimis tradiciškumas – kaip tik gėris, nes nusako, ko galiu iš tų partijų tikėtis. Žinoma, vargu ar šioms partijoms pavyksta išlaikyti ideologinį skaistumą ir neretai jų sprendimai ar kalbos yra nesuderinami su pagrindine jų ideologine linija, tačiau manau, kad tai greičiau laikini situaciniai aptemimai, kurie bėgant laikui ir atsirandant vis didesnei patirčiai vis labiau koreguojasi. Taigi, tikiuosi, kad ateityje partijų tradiciškumas ir ideologinis tyrumas tik didės, kuo daugiau patys žmonės sužinos, išmoks ir ims veikti vis labiau sistemiškai.

Taigi, pradėsime nuo socialdemokratų. Socialdemokratinė ideologija – pati savaime gana patraukli. Kai kuriems jauniems žmonėms turi tai patikti – teisingumas visiems, stengimasis kad visiems būtų gerai – tai gana patrauklios vertybės.  Tuo pačiu socialdemokratinė ideologija pagimdė ar prisidėjo prie tokių idėjų, kurios iš tikrųjų padeda gyventi daugeliui žmonių – tai socialinės apsaugos sistema, be kurios šiuolaikinės visuomenės gyvenimas būtų neįsivaizduojamas ir visai kitoks. Tuo labiau kai kurias socialinio teisingumo idėjas palaikytų ir daugiau žmonių, nei vien tik socialdemokratai – štai ir konservatoriai nesikrato progresyvinių mokesčių idėjos, nei kai kurie kiti nusimanantys žmonės, pvz. K.Girnius (pagarba jam) bei R.Lazutka (pagarba jam), kuris propaguoja ir daugiau socialinio teisingumo idėjų. Taigi, tą ideologinę liniją rinktis būtų galima. Problema – pačioje socialdemokratinėje partijoje.

Pats didžiausias priekaištas jai – vis dėlto tai yra buvusių komunistų partija. Žinoma, yra joje ‘tikrųjų’ socialdemokratų, ar žmonių, kurie stengiasi nuosekliai bent jau kalbėti, jei ne veikti, pagal socialdemokratinę ideologiją – pvz., Juršėnas, Sysas. Bet imant visumą pats didžiausias blogis, mano akimis, yra būtent tai, kad ją sudaro buvę nomenklatūrininkai. Manau, kad Lietuvai tai savo laiku nemažai pakenkę. Žinoma, galima sakyti, kad visose partijose yra buvusių komunistų. Bet socialdemokratų daugumą ir sudaro būtent buvę nomenklatūrininkai, kurie jau visa savo visuma dažniausiai ir sudaro ‘sistemą’ ta blogąja prasme – jie turėjo natūraliai susiklosčiusius senuosius ryšius, kurie padėjo jiems tvarkyti savo reikalus ir įtvirtinti savo žmonės įvairiose srityse. Būtent todėl daugelyje sistemų išliko pasipriešinimas bet kokioms reformoms, nes senųjų ryšių klano pagalba įsitvirtinę nomenklatūriniai karaliukai gindavo savo teritoriją ir neleisdavo jos liesti. Tai vyko sveikatos apsaugoje (ligoninių vadovų klanas), švietimo sistemoje (universitetų sužydėjimas dar LDDP laikais), energetikoje, bei įtariu kitose ūkio srityse. Būtent todėl iki šiol yra svarbu mažinti senojo nomenklatūrinio klano įtaka ir tai yra pagrindinė priežastis, kodėl socialdemokratams savo balso neatiduosiu.

Yra ir daugiau priežasčių, kodėl nesirinksiu socialdemokratų. Viena gali būti tai, kad kai kurios kairiųjų eskaluojamos idėjos, vargu ar realiai įsivaizduojamos Lietuvoje. Kaip minėjau – tai fiskalinio stimulo klausimas, kur socialdemokratai gudrūs žodžiais, bet vargu ar ką padarytų patys būdami valdžioje. Kitas – diskusijose nuolat jodomas darbo vietų kūrimo arkliukas, bet, deja, sunku įsivaizduoti priemones, kurių galėtųsi imtis bet kokia vyriausybė, kad tų darbo vietų būtų sukurta daugiau. Taigi, tai vėl toks klausimas, kur išliejama daug vandens, bet realiai nuo to niekas tikrai nesikeis. Papildomas minusas – energetikos klausimas. Socialdemokratų tikra klaida yra leisti reikštis Vėsaitei, kuri įsivardija save kaip ‘energetikos ministrė’ – jei ji tikrai būtų tokia, ji žlugdytų ilgalaikius projektus, kurie Lietuvai gali atnešti ilgalaikę naudą (turiu omenyje atominę elektrinę). Interpretacija socialdemokratų veiksmų gali būti dvejopa – arba jie patys nesupranta, kad tokie projektai neša Lietuvai didelę naudą (ir net eina prieš savo ideologiją – nes turėtų matyti naudą valstybės įsikišime į tokį klausimą) – bet tada jiems už tai riebus minusas; arba jie supranta atomo naudą ir svarbą, bet leidžia skleistis Vėsaitei keldami sumaištį ir kaišiodami pagalius dabartinei vyriausybei. Tokiu atveju jiems kitoks minusas – už demagogiją ir žmonių klaidinimą. Taigi, socialdemokratai kaip pasirinkimas atkrenta.

Žinoma, jei žmogus yra tikrai kairiųjų mylėtojas, tokiu atveju jo padėtis nepavydėtina – už socialdemokratus balsuoti negalima, tačiau kitos kairiosios partijos Lietuvoje nėra, alternatyvos – NK95 ar Paleckio frontas – apgailėtinai absurdiškos, kad jas rinktis, be to ir visiškai neįtakingos. Todėl tikrai nežinočiau, ką patarti žmogui, tikrai mylinčiam kairę. Gal vis tik reikėtų balsuoti jam už socialdemokratus, nors kaip sakiau – vien dėl nomenklatūrinio klano, tai tikrai ne mano pasirinkimas.

Gerai, kad man subjektyviai patinka dešinioji politika. Labiausiai man patinka dešiniųjų atsakomybės už save skatinimas – ‘valdžia turi mumis pasirūpinti’ mąstymo reliktas Lietuvoje dar labai gajus, todėl mes turime išmokti, kad pirmiausia mumis turime rūpintis mes patys. O labai rūpintis mumis valdžia vargu ar turi tiek resursų – visi mes turėtume įsisąmoninti galų gale, kad Lietuvoje mes sukuriame kol kas tik tiek, kad galėtume pasirūpinti tik pačiais vargingiausiai gyvenančiais žmonėmis. Todėl drąsiai balsuosiu už dešiniuosius.

Galėčiau net rinktis liberalus – jų liberali ideologija skleidžia irgi jauniems žmonėms patrauklias idėjas – laisvę, ribojimų panaikinimas, nesuvaržymas ir pan. Tik Laisvosios rinkos institutą kviesčiau geriau apsvarstyti savo misiją ir daromą poveikį – propaguodami kraštutinio liberalizmo modelį, jie daro rimtą žalą piliečių moralei – ką piliečiai iš jų girdi (kaip jie girdi) – tai „valdžia – blogis“, „mokesčiai – blogis“, „valdžia nemoka tvarkytis su mūsų pinigais“, „mokesčių nereikia mokėti“.  Labiau pabrėžčiau kitą liberalios ideologijos vertybių aspektą – tu gali pasirūpinti savimi pats ir nereikia laukti, kol valstybė pasirūpins tavimi.

Nepaisant tokių vertybinių diskusijų, man patiko liberalų darbas šios vyriausybės ministerijose – didžiausia sėkme laikau Steponavičiaus aukštojo mokslo švietimo reformą (ir ypač adoruoju Neriją Putinaitę :) ), kur galų gale buvo pajudinti parazituojantys išsimpupuravę universitetai. Žinoma, reforma nebuvo tokia radikali kaip reikėtų – visiems aišku, kad ir taip trijų universitetų Lietuvoje būtų per daug – bet jei jau jis būtų ryžęsis imti į rankas peilį, tai greičiausiai būtų pasiutusi visa profesūra ir studentija ir vietoj dabartinės reformos tiesiog nebūtų likę paties Steponavičiaus (kaip ir bet kurio kito žmogaus, užsimojusio tokiam dalykui), tad tenka daryti nuolaidas realybei ir pasitenkinti bent jau tuo, kad buvo aiškiai nurodyti finansavimo principai – kad Lietuva gali finansuoti aukštąjį mokslą tik penktadaliui jaunimo, o ne visiems pageidaujantiems, norintiems ir už rankos atvilktiems. (Tiesa, dėl dabartinio pakilusio klyksmo apie egzaminų pokyčius  – tai vienas man artimas :) ir protingas žmogus pasakė – o kada jie apskritai bus pasiruošę kokiai nors reformai ir nerėks, kad ta reforma per ankstyva, ar girdėjai kada nors, kad būtų kitaip? :) ).

Man labai gaila, kad nepasisekė Čaplikui reformuoti sveikatos apsaugos. Nežinau koks žmogus yra pats Čaplikas, bet jam tikrai teko irgi nedėkingas darbas – mažinti išsipūtusią ligoninių sistemą dar sudėtingesnis darbas nei kapoti galvas universitetams. Todėl natūralu, kad neliko tam užsimojusio Čapliko, o ligoninių vadų klanas greičiausiai taip ir liko savo vietoje. Bet tai ko gero natūralus dalykas – gydytojų klanas, mano akimis, labai galingas ir dar niekam iš partijų nepavyko su juo susitvarkyti. Ir visos gražios kalbos, apie ligoninių tinklo optimizavimą, pasibaigė kartu su Čapliku (o gal vis tik įvyko ten reforma, tik apie tai garsiai nekalbama?).

Man sunkiau pasakyti ką nors apie Šimašiaus darbą – ten dar aiškinuosi, kokie turėtų būti pagrindiniai kriterijai, kad galėčiau jį įvertinti. Lygiai taip pat sunku suprasti, ką darė ar ko nepadarė Masiulis – čia man visiška mistika, ir esu praradęs viltį išsiaiškinti (nes nespėju sekti ir nelabai gerai nusimanau apie tą sritį). Bet didesnių priekaištų liberalams tikrai neturiu.

Tačiau vis dėl to už juos nebalsuosiu. Ir tam pagrindinė priežastis – kad pačios liberalios partijos Lietuvoje turi rimtą trūkumą – susiskaldymą. Todėl jų renkami balsai dalijasi bent jau pusiau (jei ne į dar kelias smulkesnes dalis), ir jau vien dėl to balsuoti už juos nėra protinga (mano požiūriu). Man atrodo, kad klaida buvo skaldyti liberalų partiją, tada, kai ji pasidarė vieninga ir inkorporavo centristus. Žinoma, blogai buvo tai, kad partijos vairas atiteko Zuokui, kuris užsiiminėjo įvairiomis aferomis (dabar laužau galvą ir niekaip negaliu prisiminti preteksto, kuriuo jis padovanojo miesto gabalą prie Ozo Rubikonui – ką už tai miestas gavo mainais? Be to, panašu, kad nori Vilniaus energijai padovanoti ir dalį Lietuvos elektros gamybos kvotų – taigi, veikia dideliais mąstais, o ką daryti, kad daug žmonių duodasi kvailinami). Tačiau įsižeidusiems Masiuliui, Gentvilui, Steponavičiui nereikėjo skelti partijos ir įkurti naują – manau, kad tai buvo klaida. Tiesiog tuo jie parodė savo nesugebėjimą susitvarkyti savo partijos vidiniuose reikaluose – vietoj to jie turėjo kovoti ir apvalyti partiją, o ne visiškai susilpninti liberalųjį sparną. Manau, kad partijos tuo ir vertingos, kad jos turi atidirbti mechanizmus, kaip atsijoti susitepusius ir netikusius žmones, ir, net jei neišeina iš pirmo karto, tai turėtų būti ilgalaikė orientacija ir darbas. Kitaip nauja partija vėl gali skaudžiai nukentėti, jei tokio mechanizmo nebus. Naujų partijų kūrimas tik kelią sumaištį, tuo tarpu darbas su senomis partijomis – nors ir neatrodo patraukliai, tačiau būtent jis daugiausiai ir žadantis. Juk, pavyzdžiui, mes nekeičiame buto vien todėl, kad sugedo durų spyna ir durys neužsidaro – mes tada remontuojame durų spyną. Taip turėtų būti ir su partijomis. Todėl vien dėl to nebalsuosiu už liberalus, kol bus dvi partijos, nė viena iš kurių nesurenka penkių procentų barjero (kol galų gale jos susijungs, išnyks, arba viena kuri aiškiai persvers kitą – tada bus galima svarstyti).

Taigi, lieka konservatoriai. Iš principo man tai tinka. Kaip sakiau, man patinka dešinė politika. Ir bendrai paėmus šios vyriausybės darbą – jis vertintinas teigiamai. Geriau įsigalvojus galima suprasti, kad konservatoriai pasiekė bent du svarbius tikslus, kurių vienas tiesiog buvo primestas – tai krizės suvaldymas, o kitas – tai nepriklausomybės siekimas (stiprus Lietuvos dešiniųjų akcentas) ir jos įtvirtinimas energetinėje srityje (ko reikalauja dabartinė situacija).

Tad pirmiausia vis tik reikėtų išskirti konservatorių darbą energetikos srityje – stiprus ėjimas buvo Energetikos ministerijos sukūrimas, kas leido konservatoriams realizuoti vieną pagrindinių siekių – Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimą šalinant jos rimčiausią pažeidžiamumą energetikos srityje. Sekmoko pasiekimai akivaizdūs – pirmiausia, tai realus, apčiuopiamas ir potencialiai įgyvendinamas AE projektas (gaila, kad tik lietuviai savo pačių rankomis gali sunaikinti ką geriausio patys galėjo sukurti), o antra – galų gale priartėjusi suskystintų dujų terminalo vizija. Tikiuosi, kad gal kiek nors pajudėjo ir elektros tinklų jungčių su Vakarais reikalai, nors paskutiniu metu apie tai nedaug kalbama, taigi, gali būti,  kad ten taip džiaugtis nelabai yra dėl ko. Manau, kad tai didžiausias konservatorių pasiekimas, atitinkantis jų ideologiją. Tik gaila, kaip pasakė kažkuris protingas žmogus – kad kol kas dėl AE neprasidėjo negrįžtamas procesas ir lietuviai dar gali patys savo rankomis sugadinti visą reikalą (tikėkimės, kad socialdemokratai tai supranta, ir net jei bus išrinkti, Vėsaitė ministrė tikrai nebus – tegu gal geriau gauna kokį Socminą).

Kitas svarbus pasiekimas, nors greičiau primestas išorinės situacijos – tai krizės suvaldymas. Iš vienos pusės konservatoriai čia elgėsi taip, kaip ir priklausytų pagal savo ideologiją – fiskalinė drausmė ir pan., tačiau iš kitos pusės – realiai jie ir neturėjo kito pasirinkimo. Ir greičiausiai bet kokia kita kitų partijų vyriausybė būtų dariusi tą patį. Gal galima tik pagirti Kubilių už laikyseną ir operatyvumą – nors daug kas klykė/klykia/klyks dėl naktinės mokesčių reformos – būtent ji buvo tas žingsnis, padarytas laiku, nes kitaip buvo galima į krizę pradėti reaguoti ir tik po pusės metų, kas, greičiausiai, būtų suirutę padidinę (neaišku tik kiek – žymiai ar tik šiek tiek). Iš vienos pusės, Kubiliui tai buvo ne pirmiena – jau yra tekę prieš dešimt metų daryti tą patį, aiškinant, kad „biudžete pinigų yra tiek, kiek yra“. Tačiau iš kitos pusės dabar buvo sudėtingiau – tada visi buvo pripratę prie chroniško pinigų trūkumo ir apie tai daug nesvarstydavo. Dabar – jau visi buvo pajutę pinigų skonį, ir todėl garsiai rėkė, kai buvo ištrauktas kąsnis iš burnos.

Beje, didžiausios pagarbos nusipelno būtent Šemeta – man rodos būtent jis įtikino Kubilių apie ateinančią krizę ir būtinybę gelbėti finansus, nes Kubilius, po rinkimų greičiausiai tikėjęsis, kad dabar jo eilė po Kirkilo atsisėsti prie biudžeto ir pradėti pačiam skirstyti pinigus, tada sakė „mes daug kalbėjomės ir atrodo, kad kaip ten besukinėsi, o finansinės būklės gelbėjimas yra dabar svarbiausias dalykas“ (cit. iš atminties, taigi, gali būti iškraipymų). Ir nors kerštinga spauda trimitavo apie tai, kad Šemeta buvo ištremtas, bet manau, kad į Europos Komisaro vietą skiriami tik vertingiausi Lietuvos žmonės, ir taip darydavo net socialdemokratai.

Grįžtant prie fiskalinės drausmės politikos – dar vienas svarbus ir esminis konservatorių žingsnis buvo PVM lengvatų skylių užkamšymas – beje, apie tai daug prieš tai kalbėjo įvairūs ekonomistai ir analitikai – nuo Kuodžio iki Nausėdos, pažymėdami, ką pirmiausia reikėtų nuveikti mokesčių sistemos srityje. Beje ir vėlesnis Šimonytės ir finansų ministerijos darbas vertintinas gerai – atrodo, kad jie pamažu kamšo visas skyles, kuriomis naudojasi įvairūs piliečiai, kad nemokėti mokesčių – visi juk esame susidūrę su įvairaus plauko patentininkais – nuo statybininkų ir kirpėjų, iki mėsos pardavėjų, pro kuriuos praeidavo nemaži pinigai, tačiau kurie anksčiau nemokėdavo mokesčių. Žinoma, liko tam tikri nepadaryti darbai mokesčių srityje – pirmiausia, tai kai kurių ekonomistų teigimu,  pvz., Lazutkos, tiek pačios Šimonytės – tai per didelis darbo apmokestinimas Lietuvoje. Šalia to norėtųsi finansų ministerijai užduoti ir kitą klausimą – pvz., atlyginimais mes turėtume būti panašūs į kitas šalis, kurios turi panašų BVP lygį (skaičiuojant realų vienam gyventojui) – ty, į Latviją, Lenkiją. Tačiau mūsų atlyginimai yra mažesni – tai kodėl taip yra? Ar tai dėl to, kad Lietuvoje per daug atlyginimų vokeliuose? Ar tai dėl to, kad darbas iš tikrųjų per daug apmokestintas? Ar tai dėl visiškai kitokių priežasčių? Ir ką reikėtų daryti, jei vis tik tai atlyginimų vokeliuose problema? Bet jei vokelių problemą finansų ministerija dar gali ir turi bandyti kaip nors spręsti ar duoti pasiūlymus, tai dėl per didelio darbo apmokestinimo, lygiai taip pat kaip ir nekilnojamo turto ir automobilių mokesčių įvedimo – tai ko gero daugiau politinės valios problema. Čia tam savižudiškai turėtų ryžtis kažkuri viena partija, arba visos partijos turėtų džentelmeniškai sutarti ir garsiai deklaruoti tokį savo pasirinkimą – greičiausiai tik tokiu keliu einant įmanoma padaryti esminius pokyčius. Tačiau, kaip sakiau, finansų ministerijai priekaištų didesnių neturiu ir iš esmės jos veiklą vertinu teigiamai.

Apie kitas ministerijas – sunkiau ką nors pasakyti. Užsienio politika, krašto apsauga – man tolimi dalykai, nesu įsigilinęs. Socialinės apsaugos – tai vargu ar čia iš tikro įmanoma kažką esminio nuveikti. Tai tik tuščias aistrų kaitinimas kalbos apie pensijų didinimus ir pan. – iš esmės, jei pinigų nėra, tai jų geriau ir nespausdinti, nes po to visi verks dar daugiau. (Kitas toks nemažai aistrų sukėlęs klausimas – „ką laikyti šeima“ – irgi man atrodo toks gana tuščias. Mes galime pažaisti sąvokomis, gal net vienas kitas sprendimas tokio žaidimo bus nulemtas, bet koks nors esmingas politikos posūkis šioje srityje vargu ar įmanomas.) Esminis apsisprendimas pensijų srityje būtų tik – ar reikalinga mums antra pensijų kaupimo pakopa, ar ne. Nors LLRI labai nori jo, man pačiam sveikas protas sako, kad kaupimas dabar – vargu ar pasiteisinantis dalykas. Esmė – jei būčiau pradėjęs kaupti prieš penkiolika metų, tai tada alga mano buvo labai menka palyginus su dabartine ir nuo tų kelių šimų litų per penkiolika metų nelabai ką būčiau prikaupęs. Lygiai taip pat tikiuosi, kad po penkiolikos metų, esant tokioms pačioms tendencijoms (jei tik neįvyks koks nors visiškas krachas baisesnis už dabartinę krizę), mano alga vėlgi bus didesnė už mano dabartinę tiek, kad mano atidedami kaupimui pinigai vėlgi atrodys menkniekis (o kracho atveju greičiausiai irgi taip bus – po jo greičiausiai juokingomis atrodys tos sumos, kuriomis dabar operuojam). Bet kaip tai yra ir iš tikrųjų kaip bus – to niekas negali žinoti užtikrintai, todėl greičiausiai čia vienoks ar kitoks sprendimas bus daromas neužtikrintomis sąlygomis. Na, ką dar galima būtų padaryti socialinės apsaugos srityje – nebent sutvarkyti visų pensijų gavimo tvarką. Toks Lapinskas (skaičiau jo samprotavimus Delfyje, man patiko, nors ir nežinau, kiek jie profesionalūs), yra paskaičiavęs, kad mūsų pensijos mažos, palyginus su Latvija ir Estija, bet valstybės skiriama suma – panaši. Ir taip atsitinka dėl daugybės kitų įvairių pensijų rūšių, tame tarpe ir invalidumo pašalpų, nes invalidumo pensijas gaunančių pas mus yra neproporcingai per daug – taigi, lietuviai savo gerą atsiima kitu pavidalu. Tad, reikėtų kada nors čia įvesti tvarką. Nežinau, ar tai siektinas tikslas, ir ar realu, bet jei išgirsčiau, kad socialinės apsaugos ministerija tai padarė – padėčiau jai pliusą.

Sunku kalbėti ir apie ūkio ministerijos darbą – per mažai žinau, kad galėčiau sistemingai vertinti jos veiklą. Yra tam tikrų pagirtinų momentų – pvz., būtent iš Kreivio aš pirmą kartą išgirdau tam tikrą viziją, kaip turėtų atrodyti Lietuvos ūkis, ir kur jis turėtų vystytis. Nežinau, kiek ji buvo pagrįsta ar profesionali, bet bent jau man buvo aišku, kaip ministras įsivaizduoja, kas Lietuvoje turėtų vykti ateityje. Iki to laiko, ankstesni ministrai nebuvo nieko panašaus pateikę (ar bent aš būsiu tokius dalykus pražiopsojęs). Taip pat tikiu Žyliumi – žinau, kad žmogus protingas ir stengiasi, mąsto sistemiškai ir dėl stengiasi daryti sistemingą įtaką. Man sunku spręsti apie jo veiklą objektyviai, bet tikiuosi, kad jis pats galės kada nors pasakyti, kas jam pavyko ir ko jam nepavyko. Beje, Lietuvos ūkio sėkme galima laikyti ir Kubiliaus „investement Tzar“ titulą – už tas kelias pritrauktas sėkmingesnes investicijas (Barclay banko, IBM ir kt).

Kalbant apie konservatorių klaidas – tai didžiausia jų – būsto renovavimo programos neišnaudojimas. Jau krizės pradžioje kai kurie ekonomistai (pvz, Kuodis) siūlė skirtuoju milijardu pasinaudoti kaip mažyčiu fiskaliniu stimulu, bet, deja, to nepavyko padaryti. Konservatorių klaida buvo ta, kad jie nesugebėjo tam paskirti reikiamo dėmesio. Iš kitos pusės, kiek suprantu, tai ir nebuvo toks jau lengvas klausimas, kurį būtų galima lengvai išspręsti. To milijardo visiems tikrai nebūtų užtekę – taip, kad gyventojai galėtų sau galvos nesukti, o viską už juos padarytų ir sumokėtų valdžia. Todėl norėta pritraukti ir pačių gyventojų lėšų – paskolų forma. Bet krizės metu tai buvo pasmerktas projektas – didėjant bedarbystei žmonės kaupė pinigus juodajam ateities variantui, o ne galvojo kaip renovuoti būstą. Taigi, sprendimo reikėjo gerokai kūrybingesnio, ir jo nepavyko rasti. Greičiausiai ir kitai vyriausybei tai nebus taip paprasta. Galima tik tikėtis, kad ekonomikos pagyvėjimas gali leisti gyventojams atsikvėpti ir patiems pradėti investuoti į renovaciją – gal tada reikalai kaip nors pajudės, nors kaip fiskalinis stimulas tai vėl bus panaudota procikliškai.

Tačiau iš esmės konservatorių vyriausybės darbą vertinčiau teigiamai. Klaidos – neišvengiama darbo dalis,  ir vargu ar rasime tokią partiją, į kurią negalėtume mesti kokio akmens. Tuo labiau, kad Kubilius pademonstravo, kad gali dirbti ir tokios sunkiai suvaldomos koalicijos atveju, ir būtiniausi darbai vis tik buvo nuveikti. Todėl ramia sąžine ir balsuosiu už konservatorius.

Pagrindiniai argumentai būtų: 1) neišmesiu savo balso į šiukšlių dėžę vien dėl to, kad nebalsavau, arba balsavau už marginalinę partiją; 2) savo balsą panaudosiu rimtai, tik žmonėms dirbantiems ir darantiems pasirinkimus sistemingai, pagal tam tikrą vertybių sistemą (kiek tai įmanoma pagal dabartinį politikų pajėgumą), o ne pasikliaudamas tuo, kad jie „geri žmonės, gal žinos, kaip elgtis“; 3) balsą stengsiuosi panaudoti taip, kad būtų mažiau galimybių senąjai nomenklatūrai; 4) balsą atiduosiu dešiniąjai politikai – aš už tai, kad imtumėmės atsakomybės už save ir patys kurtume savo ateitį; 5) atiduosiu balsą konservatoriams – už tai, kad sunkiausius metus kantriai stovėjo priekyje, ir ieškojo sprendimų ten, kur jie neįmanomi, kai tuo tarpu visi kiti šunis ant jų korė.

PS. Dar turėčiau pridėti porą žodžių apie vadinamąsias nesistemines partijas. Jos, kaip žinia, irgi nepraeina rinkiminio barjero. Vienintelė realiai pateksianti į seimą atrodo N.Venckienė, kuri gali atsivesti keletą savo partiečių iš paskos. Man subjektyviai tos partijos nepatinka – jos kuriamos ne ideologiniu pagrindu, vadinasi jos labai menkai prognozuojamos ir neturi pozicijos svarbiausiais šalies valdymo klausimais. Keistu būdu jos pritraukė ir žmonių, kuriuos šiaip gerbiu – Navicką, Vilucką, Aleknonį, tačiau kurių pasirinkimas man atrodo keistas. Atrodo, kad bent kai kurie jų yra žmonės jautrūs ir imlūs įspūdžiams – labiausiai kai kuriuos jų paveikė matyti per televizorių vaizdai, kaip buvo panaudota prievarta paimant mergaitę. Jiems reikėtų dažniau lankytis tokiose vietose kaip nepilnamečių tardymo izoliatorius ir socializacijos centrai, be to – narkomanų lindynės ir panašios vietos. Tai padėtų jiems matyti pilnesnį vaizdą ir geriau suvokti prievartos panaudojimo problemas. Be to, labai nesutikčiau tuo kaltinimu ‘sistemiškumu’ – tipo, dabartinės ‘sisteminės’ partijos blogos, kad sukūrė tokią blogą nežmonišką valstybę – kaltinimas visai be pagrindo, nes manau, kad būtent ‘sisteminių’ partijų dėka mes turime labai normalią valstybę ir esame nemažai pasiekę, reikia tik palyginti save visame postsovietinių šalių spektre, kad suprastume, kur esame. Kitas priekaištas sisteminėms partijoms ir jose esantiems žmonėms būtų panašus į priekaištą liberalams – visada lengviau sukurti naują partiją, tikintis, kad visa kita stebuklingai pasikeis. Mano nuomone, kelias turėtų būti ne toks – jei jau nori tvarkyti valstybę, stok į egzistuojančią jau partiją ir bandyk ją sutvarkyti iš vidaus, kad ji taptų geresnė ir švaresnė. Nes jei to nesugebi – tai vargu ar sugebėsi sutvarkyti ir naujai įsteigtą partiją, ir todėl tavo sugebėjimai valdyti ir kurti – labai abejotini. Todėl už bet kokią naujai iškeptą partiją – nebalsuočiau iš principo.

PS2. Visai neseniai BNS pranešė (skaičiau Delfyje), kad apklausų duomenimis, jei skaičiuoti tik apsisprendusius už ką balsuoti rinkėjus, tai penkių procentų barjerą įveiktų liberalų sąjūdis ir Venckienės partija. Idėja įdomi – gal iš tikrųjų partijų galią reikėtų matuoti nuo apsisprendusių rinkėjų skaičiaus. Ar tai vertinga, parodys ateitis. Jei liberalų sąjūdis tikrai sugebės įveikti tuos penkis procentus – tada juos pasveikinsime. O ir su Venckiene tada teks išmokti kalbėtis. To ir linkėčiau patiems konservatoriams – surasti sąlyčio taškus net su tomis partijiomis, su kuriomis sunku surasti sąlyčio taškus, tačiau tai reikalinga bendriems tikslams pasiekti.

Posted in politika.


Kreivas veidrodis: Ar reikia mokėti priedus valdininkams?

Vakar klausiausi kažkokios televizijos ir išgirdau šį klausimą publikai iškeltą – žmonės turėjo skambučiais balsuoti už arba prieš tuos priedus. Man neįdomu,  kaip jie ten balsavo (atsakymas greičiausiai lengvai numanomas). Man buvo įdomiau pats klausimas, kaip pavyzdys to, kaip žiniasklaidininkai yra užkūrę savo pragaro mašiną ir dabar ja naudojasi, tuo pačiu kartas nuo karto ją pakūrendami, tokiais klausimais kaip šis.
Kokia gi ta pragaro mašina? Žiniasklaidininkai, greičiausiai nuoširdžiai tikėdami gerą darą, sukūrė Lietuvoje kelis tokius archetipinius baubus, reakcija į kuriuos (ar vien tik jų paminėjimą) liaudyje įgijo automatinio reflekso pobūdį. Suskaičiuoti tuos baubus paprasta. Vienas yra – politikai-seimūnai-valdžiažmogiai. Užtenka tik juos paminėti, ir tuoj pat suprantama, kad kalbama apie pačius blogiausius žmones žemėje. Beje, į tą grupę įeina ir vyriausybė – tiek premjeras, tiek ministrai. Kita tokia archetipinė baisūnų grupė yra valdininkai-korupcionieriai-kavą geriančiųjų išpūstoji-brangiai kainuojančioji-pinigus eikvojančioji armija. Kartu su valdžiažmogiais jie yra pagrindinė ir beveik vienintelė priežastis, kodėl Lietuvoje gyventi bloga.
Tiesa, yra dar vieni baisūnai, kurie irgi kalti dėl blogo gyvenimo, nors gal ir ne tiek daug kaip valdžiažmogiai su valdininkais – tai verslininkai-spekuliantai-kailio lupėjai ir apgavikai. Kai liaudies rūstybė jau nebetelpa liedamasi ant valdžiažmogių ir valdininkų, tai ji dar atsigręžia ir į bjauriuosius kapitalistus, ypač jei demonstruojami jų atributai – prabangūs automobiliai ir turtas, sukrautas kruvinu dirbančiųjų prakaitu.
Taigi, visos siaubūnų grupės kaip ir paminėtos (gal netyčia būsiu kažką praleidęs, bet berods ne). Aišku, galima būtų išskirti kai kuriuos atskirus potipius (pvz., konservatorius), bet jie jau priklauso minėtiesiems tipams (konservatoriai – tai valdžiažmogiai).
(Beje, kas įdomu, kai kurios kitos grupės, kurios potencialiai galėtų pretenduoti į siaubūnų vietą, visai ten nepatenka – pavyzdžiui, nusikaltėliai ir komunistai. Paklauskit kokio savo pažįstamo – kas daugiau atneša nelaimių Lietuvai – valdžiažmogiai ar nusikaltėliai? – ir atsakymas bus gana aiškiai prognozuojamas. Apie komunistus galit ir neklausti).
Todėl klausimas „Ar reikia mokėti priedus valdininkams?“ tampa nebe klausimu, o tik dirgikliu, kuris sukelia automatinį refleksą, kuriuo liaudis išlieja savo įtūžį. Kas įdomiausia – žiniasklaida taip suvaidindama liaudies ‘nuomonės ištyrimą’ iš tikrųjų tik tikslingai sukelia šį refleksą ir dar tuo pačiu papildomai pakūrena savo įsuktą pragaro mašiną.
(Kad tai ne klausimas analizei – net beviltiškai aišku. Vargu ar kas nors rimtai priimtų tokį mano argumentą, kad pats asmeniškai pažįstu porą valstybės tarnautojų, kurie iš pradžių mane maloniai nustebino, kai pasibaigus darbo laikui ne puolė rengtis namo, o liko tęsti savo darbo, kurį reikėjo pabaigti, o dar vėliau pasirodė iš kuo geriausios pusės, kai savo darbą dirbo ir vėliau, iki vėlios nakties jau grįžę namo).
Kam žurnalistams reikalinga tokia velnio mašina? Labiausiai norėtųsi tikėti, kad jie nuoširdžiai trokšta padėti Lietuvai, ir todėl tiki, kad jų pareiga – surasti blogį ir jį sunaikinti. Pavyzdžiui, Žinių radijuje yra laida „Kad valdžia tarnautų žmonėms“, kurios anonse Musnickas sako „mes priversime valdininkus dirbti ir neleisime jiems jūsų apgaudinėti“. Iš tikrųjų tikiu gerais Musnicko norais (ir, beje, jį iš tikrųjų gerbiu dar nuo Paskutinės kryžkelės laikų) ir manau, kad jis nuoširdžiai nori sunaikinti blogį, todėl jo atkakliai ir ieško. Tokia jau samprata, kad žurnalistas – kaip sarginis šuo – iš toli turi užuosti piktus kėslus ir skaudžiai kąsti. Beje toks pasiruošimas matyti blogį yra net nereflektuojamas pačių žurnalistų – pamenu kaip Raigardas vedė laidą apie emigraciją, kurioje vienas specialistų, gerai žinančių skaičius, kaip kas kur migruoja, atsakydamas į klausimą „tai kas gi vis dėlto dėl to kaltas“ pasakė,  kad emigracija – natūralus dalykas ir nieko čia nepadarysi, tai Raigardo automatinė reakcija buvo „Kaip tai gali būti, kad niekas nekaltas?! Kažkas gi turi būti kaltas!?“. Todėl natūralu, kad kaltųjų paieškos suka dažniausiai pramintais takais ir valdžiažmogiai būdami paskutiniais ilgos grandinės gale tampa kalti už viską. Ir šią tiesą, žurnalistas dorai tikėdamas, kad daro gerą darbą, ilgus metus kala visuomenei.
Žurnalistams sunkiau įsivaizduoti savo misiją kaip šviečiamąją – padėti žmonėms susigaudyti situacijoje, kaip čia yra ir kodėl, suprasti ir išanalizuoti veiksnius. Tiesa, jie kalba ir apie tokią savo funkciją, negali to neigti. Bet manau, kad jeigu žurnalisto paklausti, kokia funkcija – a) suprasti situaciją, kodėl ji tokia yra, ar b) surasti ir demaskuoti kaltininkus – yra pirminė, žurnalistas greičiausiai kaip svarbesnę rinktųsi pastarąja, pirmąja nukišdamas į kuklią antrą vietą.
Laimei, pamažu pačių žurnalistų supratimas keičiasi, ir jie jau ima suprasti, kad beatodairiškos kaltųjų paieškos ir jų nukryžiavimas neigiamai veikia visuomenės psichiką. Kaip pavyzdį galėčiau pateikti tokį – šiandien klausiausi Eigirdo per Žinių radiją, ir jis dėstė tokius savo pastebėjimus. Pirmiausia, jo nuomone, yra sisteminis neatitikimas tarp to kokia yra situacija ir to, kaip tą situaciją suvokia žmonės (jis pateikė gana gražų pavyzdį lietuviško paradokso – į mitingą dabar eis tie, kurie kažką iš dabartinės valdžios gaus, nors ir iš dalies, tuo tarpu tie, iš kurių valdžia dabar kažką paims – į mitingą neis, o liks sėdėti namie). Toliau jis samprotavo, kad žmonės niekaip negali suprasti, kokie politikai jiems galėtų padėti, ir todėl vis susivilioja blizgučiais ir nubalsuoja už netikusius. Kodėl taip yra? Ir čia Eigirdas pripažino, kad žmonėms sunku susigaudyti, kai jiems blogą ir nekokybišką informaciją patiekia būtent patys žurnalistai. Tuo pačiu jis paliudijo apie žurnalistišką įkarštį ieškoti ‘blogio’ – ‘štai, atrodo, imsim ir parašysim, ir sutaršysim tą blogą vyriausybę, į žemes sumaišysim, kad nesigaudo mokesčiuose…’ [žinoma, čia citata iš atminties, nepažodinė]. Tačiau tuo pačiu jis parodė ir ženklus, kad šis karštuoliškas polėkis (ieškoti blogio) pamažu užleidžia vietą ir blaivesniam situacijos vertinimui: ‘…ir tada apsidairai, ir supranti, kad kitos partijos irgi šioje vietoje nėra geresnės kandidatės’. Taigi, yra vilties, kad žurnalistai juda prie vis geresnio savo vaidmens visoje šioje košėje supratimo ir įsisąmoninimo, ir galiausiai pradės žiūrėti konstruktyviau, kaip jie irgi gali prisidėti prie situacijos keitimo, nebūtinai vien tik ieškodami blogio.
Tikiuosi, kad šviesių žmonių pastangos (teigiamai.lt; kinogramas) irgi prie to prisideda.

Posted in žiniasklaida.


Tai Lietuva skylėj ar ant žirgo? – Rinkis kaip nori

Skaitydamas delfi ir alfa portalus susidūriau su dviem antraštėm:

Delfi: Latvijoje ir Estijoje – palankesnės sąlygos verslui nei Lietuvoje

Alfa: Tyrimas: Lietuva – viena iš devynių verslui palankiausių ES valstybių

Kas įdomiausia – kalbama apie vieną ir tą patį – tai Pasaulio banko tyrimas „Doing Business“. Tačiau jau vien antraštės rodo, kaip skirtingai dėliojami akcentai.

Žinoma, kiekvienas laisvas pasirinkti ką akcentuoti. Lygiai taip pat kiekvienas gali pasirinkti, kurį straipsnelį jam smagiau ir prie skonio skaityti – vieniems labiau patiks vienas, kitiems kitas.

Klausimas tik, kokią nuostatą apie savo valstybę tokiu būdu ir formuoja įvairūs dienraščiai, žurnalistai ir visa kita -sklaida ir kiek jie tai daro sąmoningai ar nesugeba suvokti to, ką daro.

Tiesa, dar įdomumo dėlei – delfis jau kiek anksčiau įdėjęs kitą straipsnelį, kuris kaip ir palaiko išsakomą poziciją, tik šį kartą jau su Swedbanko sudarytu indeksu:

Pagal palankumą verslui Lietuva – paskutinė tarp Baltijos šalių

Įdomu, ar tai sąmoninga delfio pozicija, ar vis tik tai netyčinis veiksmas, gaunamas aklai naudojant copy-paste?

Pagal palankumą verslui Lietuva – paskutinė tarp Baltijos šalių

Posted in ekonomika, žiniasklaida.


Lietuviai nepatenkinti Lietuva: vargšai, bjaurus charakteris ar bendražmogiška prigimtis?

Neseniai perskaičiau alfoje straipsnelį – Tik 25 proc. lietuvių patenkinti pokyčiais per nepriklausomybės metus. Tyrimą atliko estai – lygino lietuvius, latvius ir estus. Buvo klausiama, kaip žmonės vertina pokyčius savo šalyje per paskutinius 21 metus. 40 procentų lietuvių tie pokyčiai ‘nedžiugina’ (25 procentai – patenkinti). Taigi, daugiau nepatenkintų, nei patenkintų. Kas įdomu klausiant apie dabartinę savo šeimos finansinę situaciją ir galimybę patenkinti kasdienius poreikius, blogai savo padėtį vertino 24 proc., gerai – 28 proc., tuo tarpu 48 proc. apie savo padėtį sako „palyginus patenkinama“. Manau, kad materialinė padėtis veikia kaip žmogus vertina įvykusius pokyčius, bet čia norėčiau pastebėti ir tam tikrą neatitikimą – vis tik gyvenančių blogai yra mažiau nei nepatenkintų pokyčiais Lietuvoje, nei , o patenkintų tais pokyčiais – mažiau nei gyvenančių gerai. Taigi, iš to sektų išvada, kad nepaisant pakenčiamo gyvenimo, lietuviai vis tik norėtų gyventi geriau ir jie daugiau tikėjosi iš Lietuvos.
Taip pat straipsnyje pateiktas mūsų palyginimas su latviais – nepatenkintų pokyčiais per 20 metų savo šalyje yra 63 procentai latvių (patenkintų – 23 proc). Tuo tarpu nepatenkintų pokyčiais estų – tik 23 procentai, o patenkintų – net 50 proc. Toks nepasitenkinimo procentas logiškas – jei atsižvelgtume į BVP dalį vienam gyventojui, tai taip ir turėtų būti – latvių jis prastesnis nei mūsų, o mūsų – prastesnis nei estų. Tačiau vis tik BVP skirtumai nėra tiek dideli, kad taip skirtųsi nepatenkintų skaičius – lyginant su kitomis Vakarų ir Rytų Europos šalimis, mūsų ekonominio išsivystymo lygis yra labai panašus, o skirtumai – tikrai nedideli. Tai verčia kelti prielaidas, kad pasitenkinimas gyvenimu gali būti lemiamas ir kitų faktorių, nei tik ekonominė padėtis – tam tikro subjektyvumo, kai žmonės vertina savo padėtį remdamiesi kitais kriterijais, nei objektyviu ekonomikos vertinimu.

Kaip tik skaitau S.Pinker’į ‘How the mind works’ ir sau netikėtai radau tam tikrų paaiškinimų. Pirmiausia, Pinker’is sutinka, kad ekonominis išsivystymas lemia pasitenkinimą gyvenimu: ‘Among twenty-four Western European and American nations, the higher the gross national product per capita, the happier the citizens’.
Bet tuo pačiu jis cituoja tyrimus, rodančius, kad šaliai pasiekus tam tikrą ekonominį išsivystymo lygį, tai nebesuteikia papildomos laimės jos gyventojams. Pirmiausia apie amerikiečius:
‘Compared with 1957, Americans have twice as many cars per person—plus microwave ovens, color TVs, VCRs, air conditioners, answering machines, and $12 billion worth of new brand-name athletic shoes a year. So, are Americans happier than they were in 1957? They are not.’

ir kitų tyrimų apibendrinimas:
‘about eighty percent of people in the industrialized world report that they are at least „fairly satisfied with life,“ and about thirty percent say they are „very happy.“ The percentages are the same for all ages, for both sexes, for blacks and whites, and over four decades of economic growth.’
Kas yra įdomu – skaičiai mums visai tinka, nes „fairly satisfied with life“ greičiausiai atitinka mūsų „palyginus patenkinama“, ir mažiausiai tokiu įvertinimu savo gyvenimą vertina bent 76 procentai lietuvių.
Tai kodėl mes esame nepatenkinti pokyčiais Lietuvoje?

Atsakymui – keletas Pinker’io cituojamų laimės apibrėžimų:

Happiness, n. An agreeable sensation arising from contemplating the misery of others.

It is not enough to succeed. Others must fail.

Taigi, visa esmė – žmogiškoje prigimtyje lyginti save su kitais, ir taip vertinti savo padėtį. Pailiustravimui Pinker’is naudoja Tverskio pavyzdį – įsivaizduokit, kad jums pakėlė atlyginimą penkiais procentais – kaip jausitės? O kaip pasikeis jausmai tada, kai sužinosite, kad jūsų bendradarbiams atlyginimas buvo pakeltas dešimčia procentų?
Ir, padėdamas man spręsti savo klausimus, Pinker’is prideda:
In the second half of the twentieth century, the discontent of the Third World, and later the Second,
have been attributed to their glimpses through the mass media of the First.

Šalia to dar vienas konstatavimas:
The amount of violence in a society is more closely related to its inequality than to its poverty (žinoma, socialdemokratai tuo džiaugtųsi ir tai man tai nepatinka, nes esu dešiniųjų pažiūrų, bet ko gero tai faktas, kurį tenka pripažinti ir reikėtų dar pasinagrinėti GINI indeksus).

Čia pat, berašydamas šį postą, perskaitau kitą straipsnį, kuriame Rudzkis patvirtina mano nuomonę sakydamas, kad narystė ES bei kurį laiką sparčiai augusi ekonomika ir lėmė tai, kad lietuviai savo gyvenimą ėmė lyginti su ES senbuvių gyvenimu: „Mūsų suvokimo, kas yra neblogas gyvenimas lygis, yra daug aukštesnis negu prieš kelis metus. Žmogui, kuris kadaise neturėjo mašinos, „žiguliai“ buvo svajonių viršūnė. Jis galėjo 10 metų taupyti, kad nusipirktų. O dabar jis galbūt svajoja apie BMW. Ir jeigu pasakysime, kad jis uždirba tik važinėti „žiguliais“, jis bus nelaimingas. Matote, „žiguliai“ – tie patys, o žmogaus psichologinės nuostatos – jau kitos“ – taip jis aiškina tai, kad 2010 metais atliktame tyrime patenkinti gyvenimu sakėsi esą 34 proc. lietuvių, o 2006 metais tokių buvo 10 procentų daugiau, nors Rudzkio vertinimu krizės pasekmė buvo ta, kad 2010 metais gyvenome kaip 2006 metais. Beje, kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių piliečių gyvenimo vertinimai 2006 ir 2010 metais liko praktiškai nepakitę – gerai gyvenantys atitinkamais metais sakė vidutiniškai 44 procentai ir 43 procentai (tuo tarpu Vakarų Europoje vidurkis – 72 proc.). Taigi, jei 2006 metais patenkinti buvome, kaip vidutiniai Rytų Europiečiai, tai po ekonomikos pakilimo ir nuosmūkio – tapome nebe taip patenkinti. Beje, patenkinti savo padėtimi latvių 2010 metais buvo 38 proc. O estų – net 54 proc. Taigi, su latviais savo pasitenkinimu mes labai panašūs (nors įvairūs tyrimai ir klausimai kažkiek ir skiriasi), o estai gyvenimu patenkinti daugiau. Bet kaip jau sakiau – jei lyginti su Vakarų Europa – tai vis tiek, tiek estai, tiek mes gyvename vienodai skurdžiai. Žinoma, įtakos turi ir tai, kad kai kuriuos žingsnius estai žengia sėkmingiau – jų vyriausybei prieš krizę pavyko sukaupti biudžeto rezervą, sėkmingai jį panaudoti, kad nebūtų biudžeto deficito, ir įsivesti eurą (bei tuo pačiu gauti A reitingą) – gal būtent tai leidžia jiems būti labiau patenkintiems gyvenimu nei lietuviams ir latviams?

Bet kokiu atveju aišku, kad vertindami savo gyvenimą mes orientuojamės ne vien tik į objektyvius ekonominius kriterijus, bet ir į įvairius sąlyginumus (kitaip sakant – kai norisi sakyti – ‘galėjo būti ir geriau…)

Posted in ekonomika.


Lietuvos ekonominis išsivystymas: skylė ar visiškai normali padėtis?

Dalis lietuvių yra įpratę laikyti Lietuvą atsilikusia šalimi. Tai lemia ir Lietuvos ekonominė situacija – jei lygintume dirbančiųjų Lietuvoje atlyginimus su šalimis, į kurias lietuviai emigruoja – Airija, UK, Norvegija, taip pat neseniai savo sienas ekonominiams migrantams atvėrusia Vokietija – žinoma, ten atlyginimai yra gerokai didesni. Tai objektyvus veiksnys, skatinantis emigraciją. Tačiau man atrodo, kad dažnai lietuviai savo šalį vertina dar prasčiau – lyg tai būtų paskutinė skylė Europos Sąjungoje, kurią galima būtų tik lyginti su neišsivysčiusiomis Afrikos šalimis. Mano nuomone, prie to daug prisideda žiniasklaidos pastangos rodyti viską neigiamomis spalvomis, todėl nemenka lietuvių dalis gerokai sutirština juodas spalvas, kai vertina Lietuvos ekonominę situaciją. Dažnai apie Lietuvos situaciją galvojame lygindami ją su gerai išsivysčiusiomis ES šalimis – kai galvojame apie tai, kaip gyvena vokiečiai, airiai ar britai, daugelis lietuvių klausia – kodėl mes negyvename taip kaip jie? Atsakymą tuoj pat pakiša žiniasklaida – mūsų valdžia durna ir seime tik vagys, todėl mes ir skurstame. Bet ar tikrai taip? Mano pagrindinė hipotezė yra, kad dabartinį mūsų ekonominį lygį lemia objektyvios sąlygos – tai yra, mūsų istoriškai susiklosčiusios aplinkybės, o valdžia čia yra mažai kuo dėta. Juk mes pamirštame, kad dar tik prieš dvidešimt metų Vokietijos ar Anglijos pragyvenimo lygis mums atrodė kaip nepasiekiama svajonė, o dešimties dolerių banknotas buvo dideli pinigai. Todėl man atrodo, kad objektyvesnis mūsų šalies vertinimas būtų tada, jei atspirties tašku mes pasirinktume į save panašesnes šalis ir žiūrėtume, kaip mes vystomės jų kontekste.
Taigi, pradinės mano prielaidos būtų tokios:
Pirmiausia mes turėtume lygintis su kitomis buvusiomis Sovietų Sąjungos šalimis, nes komunistinis režimas Sovietų Sąjungoje labai didele dalimi pakenkė visoms jai priklausiusioms valstybėms. Labai panašios į mus šiuo požiūriu turėtų būti ir Latvija bei Estija – taigi, geriausiai mūsų progresą atspindėtų pasilyginimas su jomis – pvz., galime patikrinti teiginį, ar estai tikrai paliko mus toli gale – tokiu atveju gal pamatytume, kad jie jau bent pusantro karto daugiau išsivystę nei mes, arba jie stovi kažkur netoli Vokietijos ar bent jau Suomijos. (Beje, manau, kad kai kurie estų nuopelnai tikrai neginčytini ir jie tikrai padarė kelis esminius progresyvius žingsnius – sukaupė rezervinį fondą prieš krizę ir neturėjo biudžeto deficito, kas ir leido jiems įsivesti eurą, bei užsidirbti A reitingą – čia svarbiausias klausimas, ar tikrai mes nuo jų atsiliekame per milžinišką atstumą). Lygiai taip pat galėtume pasitikrinti, ar tikrai TVF pagalbos suteikimas suteikė Latvijai pranašumą dėl žemų palūkanų, kaip mano kai kurie komentatoriai (nors tai mažiau tikėtina, ar pamatytume – jų BVP nuosmukis buvo didesnis, o žemų palūkanų poveikis gali pasimatyti tik po ilgesnio laiko).
Jei lyginti su kitomis buvusiomis Sovietų Sąjungą valstybėmis, tai galime kelti prielaidą, kad Lietuva tarp šių valstybių gali atrodyti šiek tiek geriau nei jos, nes net ir sovietiniais metais buvo labiau išsivysčiusi (iš atminties traukiau, galimai netikslius, skaičius, kad lietuviai, nors tesudarė tik 1% Sovietų Sąjungos gyventojų, tačiau pagamindavo apie 2% BVP). Ypač būtų įdomu pasilyginti su rusais (gal Putinas tikrai sutvarkė šalyje korupciją ir dabar ji klesti, kaip man tvirtino viena pažįstama rusė) ir baltarusiais (gal Lukašenka tikrai padarė socialistinį rinkos stebuklą, kuo irgi tiki dalis lietuvių – nes gatvės Minske taigi išvalytos). Lygiai taip pat galėtume lygintis su kitomis buvusiomis sovietinėmis šalimis – jei jos mus žymiai aplenktų – tada tai būtų indikatorius, kad kažką tikrai pražiopsojome ir padarėme tikrai didelių klaidų.
Dar kita grupė šalių, su kuria galėtume lyginti Lietuvą – tai buvusios Rytų Europos komunistinio bloko šalys. Jos irgi nukentėjo nuo komunistinių režimų, nors mažesne dalimi nei į Sovietų Sąjungą įėjusios šalys. Esu girdėjęs teiginį, kad smulki privati nuosavybė Lenkijoje taip ir nebuvo panaikinta, todėl smulkus verslas galėjo egzistuoti net ir komunistiniais metais (nors to tikrai netikrinau ir būtų įdomu žinoti ar tikrai taip). Bet kokiu atveju vis tik atsimenu dar prieš dvidešimt metų buvusį plyšį – vis tik net ir Rytų Europos šalys sovietų gyventojams atrodė irgi geidžiamas užsienis, ir gauti kelialapį ten – irgi buvo vertybė. Žinoma, čia gali būti skirtumų – pvz., Čekija turėtų laikytis geriau – iš visų slavų jie buvo artimiausi vokiečiams, ir jie visada atrodydavo geriau išsivystę. Taip pat Lenkija – labai vertintinas jų nenuosmūkis visuotinės krizės metu dėl Balcerovičiaus vykdytų prevencinių priemonių. Ir Slovėnija – vis tik pirmoji Rytų bloko valstybė įstojusi į ES ir įsivedusi eurą. Blogiau gal galėtų laikytis Kroatija ir Serbija – dėl apturėtų tarpusavio karų. Bet ko gero natūralu būtų tikėtis, kad visumoje buvęs Rytų blokas yra geriau išsivystęs nei mes ir todėl mes dar turime juos vytis.
Tuo tarpu lyginimasis su senosiomis ES valstybėmis, tikintis, kad mes būsime panašus į jas, būtų klaida, kurią ir daro dauguma lietuvių, kurie piktinasi padėtimi Lietuvoje. Taip, mūsų padėtis turėtų būti prastesnė nei jų, bet ne todėl, kad mes ar mūsų valdžia – idiotai, bet tiesiog taip susiklostė ekonominės ir istorinės aplinkybės. Taip galėtume manyti, jei pasitivirtintų tokia mano prielaida – lietuviai yra atsilikę nuo Vakarų Europos šalių panašiai kaip ir latviai bei estai (nekalbant jau apie kitas buvusias sovietines respublikas). Taip pat turėtų būti atsilikusios, nors ir tam tikra dalimi mažiau, Rytų bloko šalys. Jei tokia prielaida pasitvirtintų – tai reikštų, kad niekam dar nepavyko iššokti aukščiau bambos, todėl mes turėtume būti daug kantresni vertindami savo šalį ir neturėti nerealistinių lūkesčių.
Tiesa, senąsias ES šalis galėtume skaidyti į dvi grupes – Šiaurės ir Pietų. Tikėtina, kad didžiausias išsivystymas turėtų būti Vokietijoje, UK, Airijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje, Suomijoje (atitinkamai panašus lygis turėtų būti ir Jungtinėse Valstijose). Tuo tarpu dar galėtume kažkiek tikėtis, kad bent iš dalies būsime panašūs į Pietų Europos šalis – Graikiją, Ispaniją, Portugaliją, Italiją (dėl pastarosios labai sunku apsispręsti – iš vienos pusės biudžetinės bėdos – visai kaip mūsų, iš kitos – vis dėlto tai viena didžiųjų ekonomikų).
Taip pat įdomumo dėlei galėtume Lietuvą palyginti su anksčiau taip vadintomis Trečiojo pasaulio šalimis – kad ir su kokiomis Afrikos šalimis, bet tik tam, kad išsklaidytume tokį visišką svaičiojimą, kad lietuviai gyvena net blogiau nei afrikiečiai (gal tik išskyrus PAR), arba su Indija ir Kinija – su pastarąja net būtų visai įdomu, nes žiniasklaidoje dažnai minimas spartus Kinijos BVP augimas sudaro greičiausiai klaidingą įspūdį, kad Kinijos ekonominis lygis turėtų panašus, arba bent jau sparčiai vytis Europą (o kaip pasakytų užkietėjęs skeptikas – tai ir kinai jau mus pralenkė).
Kad galėčiau patikrinti šias prielaidas, kaip kriterijų paėmiau BVP dalį tenkančią vienam gyventojui (GDP per capita). Prielaida paprasta – kiek BVP pagamina (ar išleidžia) vienas šalies gyventojas – ir bus geriausias šalies ekonomikos išsivystymo rodiklis, kurį galima lengvai palyginti. Tiesa, būtų galima imti paritetinės perkamosios galios BVP gyventojui dydį (PPP GDP per capita), nes tuo būdu tikimasi ‘objektyvizuoti’ šalies gyventojų padėtį, atsižvelgiant į tai, ką jie gali įpirkti savo šalies viduje (ir tai sumažintų atotrūkį tarp turtingų ir neturtingų šalių, nes neturtingieji perka daug ką mažesnėmis kainomis), bet mano logika tokia, kad turtinga šalis yra turtinga šalis – net jei jos gyventojai ir perka didesnėmis kainomis, jie vis viena yra turtingesni nei skurdžios šalies gyventojai. Todėl ir imsiu gryną, nesušvelnintą BVP gyventojui lygį, nes jis geriau atspindi būtent šalies ekonominio išsivystymo lygį, nei ką gali įpirkti atskiras gyvenotjas (žinoma, galima būtų daryti analizę kitu kampu ir žiūrėti, ką iš bendro BVP laimi atskiros gyventojų grupės ir šalia PPP BVP dar imti GINI – bet paliksime šą temą nuošaly. Be to dar manau, kad iš principo BVP ir PPP BVP per capita yra greičiausiai koreliuojantys dydžiai ir atspindi visą padėtį labai panašiai). Skaičiukus ėmiau iš lengviausio šaltinio – Wikipedijos (todėl viskas bus doleriais), tad gali būti kad kai kur įsivelia maži netikslumai (dėl BVP paskaičiavimo metodų ar skirtingų metų statistikos – nors tai daugiausia 2010 metų duomenys), bet vargu ar jie iš esmės ką nors pakeis padarius ir objektyvesni tyrimą.
Taigi, Lietuvos BVP vienam gyventojui dydis – 12 323 dolerių. Latvija – 10 694, Estija – 14 836. Ko gero tai visai atitinka lūkesčius – Latvijoje vyko didžiausias BVP susitraukimas (jei kas ir rodo mums Latviją kaip pavyzdį, kad reikėjo imtis TVF pagalbos, tai bent šis rodiklis tokio žingsnio pranašumo visai nerodo), Estijoje – mažiausias. Mes – per vidurį. Įdomiausias klausimas – ar estų atotrūkis nuo mūsų yra labai didelis ir esminis, lemiantis iš esmės skirtingą ekonominio išsivystymo kokybę. Bet pradžioje žiūrint į skaičiukus neatrodo, kad būtų taip, nes mes nuo Latvijos atsiplėšę maždaug panašiai per tiek, kiek Estija nuo mūsų.
Pabandykime pasilygnti su kitomis buvusiomis sovietinėmis respublikomis. Pirmiausia, Rusija – 10 437, taigi iš esmės – kaip ir latviai (man asmeniškai kiek apmaudu, kad mes taip ir neatsiplėšeme labai toli nuo jų, bet raminu save tuo, kad jie iš esmės nepatyrė tokios BVP susitraukimo krizės kaip mes, o panašus išsivystymas vis tik rodo, kad jie nesugeba pasinaudoti savo turtingais gamtiniais ištekliais – nafta ir dujomis, būtent kurie, o ne ekonominis efektyvumas, ir palaiko tokį lygį, iki kurio krito krizės iškamuota Latvija). Imam Baltarusiją – 5 800. Taigi, dvigubai mažiau nei Latvijoje ar pas mus. Tai rodytų, kad Lukašenka stebuklo nepadarė ir mes juos lenkiame dvigubai. Kas įdomumu – šis dydis – 2010 metų įvertis, taigi, neatsižvelgta į dabar Baltarusijos patiriamą valiutų krizę, kuri greičiausiai tą rodiklį pablogintų labai žymia dalimi. Paimkim kitą labiau europinę buvusią sovietų šalį – Ukraina – 3 003. Šiaip gana baisus skaičius – kažkas su jais tikrai negerai, jei mes juos lenkiame tris – keturis kartus. Dėl įdomumo paimkime dar Moldovą – 1 630 (baisu) ir Gruziją – 2 658 (irgi netikėtai žemas skaičius, nors esu girdėję pagyrų ten vykdomoms reformoms), Armėniją – 2 846, Azerbaidžanas – 7 914, Kazachstaną – 10 820. Pastarieji dydžiai – netikėtai dideli, jie visai neblogai gyvena, pasirodo, todėl neišlaikiau ir surinkau visus: Kirgiziją – 863, Turkmėniją – 5 971, Uzbekiją – 1 320, Tadžikiją – 767. Bendras įspūdis toks, kad pragyvenimo lygis buvusiose respublikose – žemas, ir tikrai žemesnis nei Baltijos valstybėse, išskyrus tuos atvejus, kai šalis turi vertingų gamtinių resursų – Rusija, Kazachstanas ir Azerbaidžanas, gal iš dalies tuo aiškintina ir Turkmėnijos sėkmė (nes lyginant su kaimynais – jie tikri turtuoliai). Tai leidžia vertinti mūsų šalį bent jau neblogai, nes mes vis tik efektyviau tvarkomės ir be gamtinių resursų pagalbos, nors kita vertus, tai nenuostabu, ši tendencija – istorinė, išlikusi dar nuo prieškario laikų.
Imkime kitą šalių kategoriją – buvusį Rytų bloką. Ir pirmiausia lyginamės su Lenkija – 12 300. Čia mane ištiko nedidelis šokas, po kurio sekė mažytis triumfas. Imdamas Lenkiją, kažkiek širdies gilumoje tikėjausi, kad mes bent iš dalies galime būti prie jų priartėję labiausiai, bet sveikas protas sakė, kad 1990 metais jų starto sąlygos vis tik buvo palankesnės nei Lietuvos (iš tikrųjų jie ekonomines reformas pradėjo dar anksčiau ir jų ūkis nebuvo tiek integruotas į sovietus, kiek mūsų). Tuo labiau, jei imti domėn, kad Lenkija nepatyrė rimtos krizės, jų vienintelių Europoje BVP augo, tuo tarpu Lietuva pateko vos ne į giliausią duobę – ir po viso šito, pasirodo, kad mūsų produktyvumas yra visiškai toks pat – vadinasi, mes iš tikrųjų per tuos dvidešimt metų padarėme gana daug. Imame kitus – Čekiją (norėtųsi būti tokiais kaip jie) – 18 288. Čia pranašumas prieš Lietuvą – jau labai žymus. Žinoma, sveikai samprotaujant to ir reikėjo tikėtis – net ir sovietiniais laikais čekai buvo pranašesni už kitus, tas bagažas leidžia jiems iki šiol judėti geriau nei mums. Imam kitą šalį – Slovėniją – 23 009 – tai irgi tikrai aukštas skaičius, belieka mums tik pavydėti, nors tai visai suprantama – vis tik viena progresyviausių buvusio Rytų bloko šalių, pati pirmoji iš jų įsivedusi eurą. Vengrai – 12 879 – o čia pasirodo, kad mes juos pavijome, nors man subjektyviai atrodė, kad jie turėtų būti panašūs į čekus (vis dar atsimenu užrašus made in Hungary), taigi, dar vienas mūsų triumfas. Imam slovakus – 15 906 – kiek mažiau už čekus, ko ir buvo galima tikėtis, ir daugiau nei Baltijos šalyse, nors atstumas nėra toks neįveikiamas. Tuo tarpu Bulgarija – 6 334, Rumunija – 7 542 – pasirodo, kad tarp ES šalių mes tikrai nesame paskutiniai, ir mes beveik dvigubai aplenkėme šias šalis, nors, pagal mano padarytą prielaidą, jos ir turėjo palankesnę starto poziciją. Dar pasižiūrėkime kaip sekasi kroatams – 13 720 ir serbams – 6 178. Pastariesiems ko gero vis tik labai pakenkė karas, kas ir leido mums juos pralenkti beveik dvigubai. Ko gero karo poveikį reikėtų priskaičiuoti ir kroatams, nes jie turėtų irgi būti priekyje mūsų, o ne su mumis lygūs. Kitos buvusios Jugoslavijos šalys: Makedonija – 4 431, Bosnija – 4 702, Juodkalnija – 6 025, Kosovas – 3 103, taigi, visos irgi gana sutrikusio vystymosi. Taigi, apibendrinus palyginimą su Rytų bloko šalimis – tai pagal padarytą prielaidą tikrai egzistuoja šalys, kurias mums reikėtų vytis – Slovėnija, Čekija, Slovakija, tačiau su kitomis mes esam iš esmės lygūs – Lenkija, Vengrija, Kroatija. O kitas esame beveik dvigubai pralenkę – pirmiausia Bulgariją ir Rumuniją, taip pat aplinkybių dėka – Serbiją ir kitas buvusias jugoslavų šalis.
O dabar tai, į ką labiausiai norėtų lygiuotis patys lietuviai – Vakarų Europos šalys. Pirmiausia – Vokietija – 40 631, taigi, atsiliekam beveik keturis kartus (arba tris – keturis). Bet to maždaug ir reikėtų tikėtis – vis tik galiūnė, gelbėjanti eurą, o ir atlyginimų santykis greičiausiai panašus. UK – 36 120 – atsiliekam tris kartus. Lietuvių numylėti airiai – 45 688 – nepaisant jų visų krizių, net daugiau nei vokiečiai ar britai. Prancūzai – 41 018, belgai – 42 630, olandai – 47 172, austrai – 48 350. Imant skandinavus: švedai – 47 934, suomiai – 44 488, o danai – 56 147 – taigi, jie jau ima išsiskirti net iš Vakarų Europos konteksto. Žinoma, jei neimti domėn norvegų – 84 443 – protu nesuvokiamas skaičius, vėlgi ta pati nafta. Nors tokių išsišokėlių yra ir daugiau – šveicarai – 75 835, Liuksemburgas – 108 831, taigi, jei vokiečiai būtų nusiteikę kaip lietuviai, galėtų verkti, kad gyvena iš tikrųjų jei ne skurdžiai, tai bent jau gana ribotai. Tiesa, JAV šiame kontekste atrodo kaip ir įprastinė Vakarų Europos šalis – 47 132. Japonai – 43 653, irgi, gana normali šalis Vakarų kontekste.
Persimetam į Pietų Europą – pirmiausia dvejopai vertintina Italija – 34 058 – žinoma, praktiškai neatsilieka nuo UK, bet vis tik jaučiasi, kad arčiau Vakarų Europos dugno. Ispanija – 32 175 – taigi, panašiai kaip ir italai. Tuo tarpu Portugalija – 21 558 – taigi, slovėnai juos jau įveikė, o ir mes atsiliekam mažiau nei du kartus. O dabar švaistūnai graikai – 27 302 – žinoma, tai kiek daugiau nei portugalai, ne taip toli nuo ispanų ir italų, bet vis tik tai tarpinė zona tarp Pietų ir Rytų Europos.
Taigi, apibendrinant palyginimą su ES senbuvėmis – jei neimtumėm domėn tokių išsišokėlių, kaip Norvegija, Liuksemburgas ar Šveicarija – tai mes nuo Vakarų Europos atsiliekame tris – keturis kartus. Tuo tarpu nuo Pietų Europos – du – tris kartus, o kai kurios Rytų Europos šalys jau kabinasi silpniausioms Pietų Europos šalims į kulnus ir net jas pralenkė (Slovėnija vs Portugalija).
Tiesa, dar galime pasilyginti su Afrika – paimkime Egiptą – intuityviai atrodo, kad tai vis tik gana išsivysčiusi Afrikos šalis (neskaitant PAR) – 2 789. Tuo ko gero palyginimą ir baigsime, nes kiti palyginimai greičiausiai prasmės didelės neturi – pvz., Nigerija – 1 389. Tiesa, PAR – 5 823 (kažkodėl man atrodė, kad turėtų būti geresnis rezultatas – vis dėlto, deimantai ir ilgalaikis olandų valdymas), bet pasirodo, nieko stebuklingo. Bet dar lieka – indai – 1 265 (taigi, tuo baigsime lyginimąsi su kitomis Pietryčių Azijos šalimis) ir kinai – 4 382. Tiesa, toks kinų pasiekimas man atrodo vis tik gana įspūdingai – vis dėlto – komunistinė valdžia, o pasiekta gana daug – jei lygintume su indais – tai jie net tris kartus sėkmingesni. O ir už mus gyvena viso labo tik du – tris kartus skurdžiau. Bet pasiekimai vis tik neginčijami.
Taigi, po visos šios ekskursijos per skaičiukus galima konstatuoti kelis dalykus. Visų pirma, nuo normalių Vakarų Europos šalių (taip nuo JAV ir Japonijos), mes atsiliekame per tris – keturis kartus. Žinoma, tai liūdna, ir lietuvių emigracija visiškai suprantama – skirtumas lygiai taip pat atsiliepia ir atlyginimams. Bet darytina išvada, kad tai greičiau vis tik mūsų nepalankiai susiklosčiusių istorinių aplinkybių pasekmė, o ne mūsų ar mūsų valdžios idiotiškumas – nė vienai iš buvusių SSRS respublikų nesiseka geriau ar žymiai geriau. Atvirkščiai – dauguma jų skursta, o bent kažkiek panašesnį lygį į mūsų demonstruoja tik tos, kurios gali išpardavinėti savo turimus gausius gamtinius resursus. Tą patį iliustruotų ir estų pavyzdys – nepaisant jų sėkmingų kai kurių žingsnių, jų pranašumas prieš mus yra visiškai nedidelis, ir mes esame priskirtini vis tik tai pačiai išsivystymo grupei – vienodai bestovinčiai Rytų Europos viduryje, vis tik perpus nusileidžiančia Pietų Europai ir lygiai taip pat daug beatsiliekančiai nuo Vakarų Europos.
Kas yra tikrai džiuginančio – tai, kad mums gana sėkmingai sekasi rungtyniauti su kitomis Rytų Europos šalimis. Mes beveik dvigubai lenkiame Rumuniją, Bulgariją, ir nelabai sėkmingai besivysčiusias jugoslavų šalis. Taip pat pasivijome ir vienoje gretoje stovime su Lenkija ir Vengrija. Tiesa, vis dar priekyje mūsų – Slovėnija, Čekija ir
Slovakija. Kita vertus, nuo kai kurių Pietų Europos šalių mūsų atsilikimas nėra jau toks didelis – mes tik porą kartų atsiliekame nuo nelabai sėkmingų Pietų Europos pavyzdžių – Portugalijos ir Graikijos.
Kaip jau sakiau – kitų Baltijos valstybių – Latvijos ir Estijos išsivystymas šiame kontekste atrodo praktiškai identiškai, nepaisant kai kurių nelabai žymių skirtumų. Taigi, mums pagrindo plakti save ir savo valstybę tikrai nėra – tiesiog Dievulis davė mums tokią situaciją ir savęs kaltinti, kad ji tokia – tikrai nėra reikalo, gal net greičiau atvirkščiai – galime save girti, nes mums tikrai sekasi.

Posted in ekonomika.




Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos