Rinkimai: ką rinktis

Rinkimai artėja, reikia išsakyti savo nuomonę.

Pirmiausia – apsibrėšime, iš ko galima rinktis. Manau, kad reikia rinktis tokią partiją, kuri turi šansų būti išrinkta, nes kitaip balsas nueis šuniui ant uodegos. Taigi, pirmiausia reikėtų žiūrėti į partijų reitingus. Apklausos rodo, kad rinkiminį penkių procentų barjerą gali praeiti keturios partijos – socialdemokratai, konservatoriai, darbo partija bei tvarkos ir teisingumo. Manau, kad jau vien dėl to verta už jas balsuoti. Toks kriterijus naudingas, nes atiduosi balsą, pvz., už liberalus, o pasirodo, būsi išmetęs tą balsą veltui, nes jie apskritai nepraeina to rinkiminio barjero (nes susiskaldę ir išsidalina savo balsus tarpusavyje). Taigi, jei idėjiškai toks tavo veiksmas – balsuoti tik už labiausiai patinkančią partiją, neatsižvelgiant į reitingus – kaip ir teisingas (nes balsuoji pagal savo įsitikinimus), tačiau praktiškai – rezultato jokio. Tad pagal šį kriterijų už visas kitas partijas, tarp jų ir liberalus (apie juos – dar šiek tiek vėliau), balsuoti nereiktų. [Beje, toks aiškus įsivardijimas sau, kas yra rimta politinė jėga, turėtų padėti ir pačioms partijoms, nes dabar kokie konservartoriai iš anksto pareiškia, kad va, nebendradarbiausim mes su kokiais komunistais, uspaskistais ar paksistais, tačiau tuo pačiu save jie iš anksto pasmerkia saviizoliacijai, nes ko gero realiausia tai, kad nė viena partija artimiausiu laiku neturės absoliučios daugumos,  o tai reiškia, kad norint pasiekti savo tikslų neišvengiamai reikės bendradarbiauti su kitomis politinėmis jėgomis, kiek jos jums nepatiktų. Beje, konservatorių tonas šiuo metu yra stipriai sušvelnėjęs lyginant su praėjusiais rinkimais ir jie nebeskuba atsiriboti mirtinais įžadais nuo kurios nors partijos, nes, matyt, jie ir patys supranta, kad bendradarbiavimas neišvengiamas. Tai ir gerai, nes tokia jau ta realybė – tiesiog dabar žmonės palaiko būtent tas keturias, o ne kitas partijas, ir nieko čia labai nepadarysi, sąlyčio taškų ieškoti reikia, nes būtent jos bus seime ir tik bendradarbiaujant galima siekti savo tikslų – pan. kaip Barclay’us rašė apie Bagration’ą – ‘tik nusileisdamas jam kai kuriuose klausimuose ir pūsdamas jo savimeilę, aš galėjau pasiekti reikšmingų tikslų kitais klausimais, kurie buvo strategiškai svarbūs’ (citata iš atminties)]

Sekantis kriterijus, pagal kurį reikėtų rinktis, už kurią partiją balsuoti – tai aiškios ideologinės krypties turėjimas. Manau, kad tai vertingas kriterijus, nes jis bent apytiksliai nusako, kokios pozicijos įvairiais klausimais greičiausiai laikysis ši partija, ar bent kokios turėtų laikytis – ar bent jau tikėsimės, kad pamažėle artės prie tokios krypties. Ideologinei krypčiai apibrėžti ko gero geriausiai tiktų jau daugiau kaip šimtą metų naudojamas dešinės – kairės kriterijus. Kodėl reikėtų orientuotis į jį – jei jau jis per tiek laiko nenumirė, vadinasi jis yra naudingas. Yra kalbų, kad dabar kairė susilieja su dešine ir idėjos supanašėja – matomai, kitaip neišeina, ir politikai nori nenori turi atsižvelgti į abiejų ideologinių krypčių siūlomas geriausias idėjas. Bet pranašavimai, kad kairė ir dešinė politika tuoj išnyks visiškai – vargu ar teisingi, ir kol kas dar neatsirado nė vieno kitokio rimto skirstymo, kuris padėtų atsirinkti politiko veiksmus apibrežiančią kryptį. Pavyzdys galėtų būti fiskalinio stimulo ir fiskalinės drausmės pasirinkimas. Niekas nesiginčija, kad bet kokia vyriausybė turėtų vykdyti anticiklinę politiką, tačiau dešiniesiems būtų svarbu pabrėžti fiskalinės drausmės, kai kairiesiems – fiskalinio stimulo svarbą (nors konkrečiu Lietuvos atveju tai tik kalbų lygio klausimas, audrinti vaizduotei, bet realiai mes pasirinkimo fiskaliniam stimului neturime, nepriklausomai nuo to valdžioje būtų dešinieji, ar kairieji).

Taigi, pagal tokį kriterijų atkrenta Darbo partija bei Tvarkos ir teisingumo partija, nes sunku pasakyti, kokio pobūdžio yra šios partijos. Žinoma, mes galėtume peržiūrėti jų konkrečius veiksmus, balsavimą ar jų pažadus ir bandyti įsivaizduoti, kiek jie atitinka mūsų supratimą, kaip turi būti valdoma valstybė. Bet tai vis viena bus sunkiai sudėliojama ir prognozuojama mozaika, nes nesant aiškiam ideologiniam stuburui, sunku numatyti, kas tokio tipo partijoms gali šauti į galvą. Todėl atidėsime jas į šalį ir balso joms neduosim.

Lieka ‘tradicinės’ partijos – socialdemokratai ir konservatoriai. Nors dabar kai kurie žmonės sako, kad ‘tradiciškumas’ – arba ‘sistemiškumas’ – kaip ir blogis, nes tokie politikai per dvidešimt metų savęs neva nepateisino, ir tik prisidėjo prie blogio sistemos kūrimo, tačiau mano akimis tradiciškumas – kaip tik gėris, nes nusako, ko galiu iš tų partijų tikėtis. Žinoma, vargu ar šioms partijoms pavyksta išlaikyti ideologinį skaistumą ir neretai jų sprendimai ar kalbos yra nesuderinami su pagrindine jų ideologine linija, tačiau manau, kad tai greičiau laikini situaciniai aptemimai, kurie bėgant laikui ir atsirandant vis didesnei patirčiai vis labiau koreguojasi. Taigi, tikiuosi, kad ateityje partijų tradiciškumas ir ideologinis tyrumas tik didės, kuo daugiau patys žmonės sužinos, išmoks ir ims veikti vis labiau sistemiškai.

Taigi, pradėsime nuo socialdemokratų. Socialdemokratinė ideologija – pati savaime gana patraukli. Kai kuriems jauniems žmonėms turi tai patikti – teisingumas visiems, stengimasis kad visiems būtų gerai – tai gana patrauklios vertybės.  Tuo pačiu socialdemokratinė ideologija pagimdė ar prisidėjo prie tokių idėjų, kurios iš tikrųjų padeda gyventi daugeliui žmonių – tai socialinės apsaugos sistema, be kurios šiuolaikinės visuomenės gyvenimas būtų neįsivaizduojamas ir visai kitoks. Tuo labiau kai kurias socialinio teisingumo idėjas palaikytų ir daugiau žmonių, nei vien tik socialdemokratai – štai ir konservatoriai nesikrato progresyvinių mokesčių idėjos, nei kai kurie kiti nusimanantys žmonės, pvz. K.Girnius (pagarba jam) bei R.Lazutka (pagarba jam), kuris propaguoja ir daugiau socialinio teisingumo idėjų. Taigi, tą ideologinę liniją rinktis būtų galima. Problema – pačioje socialdemokratinėje partijoje.

Pats didžiausias priekaištas jai – vis dėlto tai yra buvusių komunistų partija. Žinoma, yra joje ‘tikrųjų’ socialdemokratų, ar žmonių, kurie stengiasi nuosekliai bent jau kalbėti, jei ne veikti, pagal socialdemokratinę ideologiją – pvz., Juršėnas, Sysas. Bet imant visumą pats didžiausias blogis, mano akimis, yra būtent tai, kad ją sudaro buvę nomenklatūrininkai. Manau, kad Lietuvai tai savo laiku nemažai pakenkę. Žinoma, galima sakyti, kad visose partijose yra buvusių komunistų. Bet socialdemokratų daugumą ir sudaro būtent buvę nomenklatūrininkai, kurie jau visa savo visuma dažniausiai ir sudaro ‘sistemą’ ta blogąja prasme – jie turėjo natūraliai susiklosčiusius senuosius ryšius, kurie padėjo jiems tvarkyti savo reikalus ir įtvirtinti savo žmonės įvairiose srityse. Būtent todėl daugelyje sistemų išliko pasipriešinimas bet kokioms reformoms, nes senųjų ryšių klano pagalba įsitvirtinę nomenklatūriniai karaliukai gindavo savo teritoriją ir neleisdavo jos liesti. Tai vyko sveikatos apsaugoje (ligoninių vadovų klanas), švietimo sistemoje (universitetų sužydėjimas dar LDDP laikais), energetikoje, bei įtariu kitose ūkio srityse. Būtent todėl iki šiol yra svarbu mažinti senojo nomenklatūrinio klano įtaka ir tai yra pagrindinė priežastis, kodėl socialdemokratams savo balso neatiduosiu.

Yra ir daugiau priežasčių, kodėl nesirinksiu socialdemokratų. Viena gali būti tai, kad kai kurios kairiųjų eskaluojamos idėjos, vargu ar realiai įsivaizduojamos Lietuvoje. Kaip minėjau – tai fiskalinio stimulo klausimas, kur socialdemokratai gudrūs žodžiais, bet vargu ar ką padarytų patys būdami valdžioje. Kitas – diskusijose nuolat jodomas darbo vietų kūrimo arkliukas, bet, deja, sunku įsivaizduoti priemones, kurių galėtųsi imtis bet kokia vyriausybė, kad tų darbo vietų būtų sukurta daugiau. Taigi, tai vėl toks klausimas, kur išliejama daug vandens, bet realiai nuo to niekas tikrai nesikeis. Papildomas minusas – energetikos klausimas. Socialdemokratų tikra klaida yra leisti reikštis Vėsaitei, kuri įsivardija save kaip ‘energetikos ministrė’ – jei ji tikrai būtų tokia, ji žlugdytų ilgalaikius projektus, kurie Lietuvai gali atnešti ilgalaikę naudą (turiu omenyje atominę elektrinę). Interpretacija socialdemokratų veiksmų gali būti dvejopa – arba jie patys nesupranta, kad tokie projektai neša Lietuvai didelę naudą (ir net eina prieš savo ideologiją – nes turėtų matyti naudą valstybės įsikišime į tokį klausimą) – bet tada jiems už tai riebus minusas; arba jie supranta atomo naudą ir svarbą, bet leidžia skleistis Vėsaitei keldami sumaištį ir kaišiodami pagalius dabartinei vyriausybei. Tokiu atveju jiems kitoks minusas – už demagogiją ir žmonių klaidinimą. Taigi, socialdemokratai kaip pasirinkimas atkrenta.

Žinoma, jei žmogus yra tikrai kairiųjų mylėtojas, tokiu atveju jo padėtis nepavydėtina – už socialdemokratus balsuoti negalima, tačiau kitos kairiosios partijos Lietuvoje nėra, alternatyvos – NK95 ar Paleckio frontas – apgailėtinai absurdiškos, kad jas rinktis, be to ir visiškai neįtakingos. Todėl tikrai nežinočiau, ką patarti žmogui, tikrai mylinčiam kairę. Gal vis tik reikėtų balsuoti jam už socialdemokratus, nors kaip sakiau – vien dėl nomenklatūrinio klano, tai tikrai ne mano pasirinkimas.

Gerai, kad man subjektyviai patinka dešinioji politika. Labiausiai man patinka dešiniųjų atsakomybės už save skatinimas – ‘valdžia turi mumis pasirūpinti’ mąstymo reliktas Lietuvoje dar labai gajus, todėl mes turime išmokti, kad pirmiausia mumis turime rūpintis mes patys. O labai rūpintis mumis valdžia vargu ar turi tiek resursų – visi mes turėtume įsisąmoninti galų gale, kad Lietuvoje mes sukuriame kol kas tik tiek, kad galėtume pasirūpinti tik pačiais vargingiausiai gyvenančiais žmonėmis. Todėl drąsiai balsuosiu už dešiniuosius.

Galėčiau net rinktis liberalus – jų liberali ideologija skleidžia irgi jauniems žmonėms patrauklias idėjas – laisvę, ribojimų panaikinimas, nesuvaržymas ir pan. Tik Laisvosios rinkos institutą kviesčiau geriau apsvarstyti savo misiją ir daromą poveikį – propaguodami kraštutinio liberalizmo modelį, jie daro rimtą žalą piliečių moralei – ką piliečiai iš jų girdi (kaip jie girdi) – tai „valdžia – blogis“, „mokesčiai – blogis“, „valdžia nemoka tvarkytis su mūsų pinigais“, „mokesčių nereikia mokėti“.  Labiau pabrėžčiau kitą liberalios ideologijos vertybių aspektą – tu gali pasirūpinti savimi pats ir nereikia laukti, kol valstybė pasirūpins tavimi.

Nepaisant tokių vertybinių diskusijų, man patiko liberalų darbas šios vyriausybės ministerijose – didžiausia sėkme laikau Steponavičiaus aukštojo mokslo švietimo reformą (ir ypač adoruoju Neriją Putinaitę 🙂 ), kur galų gale buvo pajudinti parazituojantys išsimpupuravę universitetai. Žinoma, reforma nebuvo tokia radikali kaip reikėtų – visiems aišku, kad ir taip trijų universitetų Lietuvoje būtų per daug – bet jei jau jis būtų ryžęsis imti į rankas peilį, tai greičiausiai būtų pasiutusi visa profesūra ir studentija ir vietoj dabartinės reformos tiesiog nebūtų likę paties Steponavičiaus (kaip ir bet kurio kito žmogaus, užsimojusio tokiam dalykui), tad tenka daryti nuolaidas realybei ir pasitenkinti bent jau tuo, kad buvo aiškiai nurodyti finansavimo principai – kad Lietuva gali finansuoti aukštąjį mokslą tik penktadaliui jaunimo, o ne visiems pageidaujantiems, norintiems ir už rankos atvilktiems. (Tiesa, dėl dabartinio pakilusio klyksmo apie egzaminų pokyčius  – tai vienas man artimas 🙂 ir protingas žmogus pasakė – o kada jie apskritai bus pasiruošę kokiai nors reformai ir nerėks, kad ta reforma per ankstyva, ar girdėjai kada nors, kad būtų kitaip? 🙂 ).

Man labai gaila, kad nepasisekė Čaplikui reformuoti sveikatos apsaugos. Nežinau koks žmogus yra pats Čaplikas, bet jam tikrai teko irgi nedėkingas darbas – mažinti išsipūtusią ligoninių sistemą dar sudėtingesnis darbas nei kapoti galvas universitetams. Todėl natūralu, kad neliko tam užsimojusio Čapliko, o ligoninių vadų klanas greičiausiai taip ir liko savo vietoje. Bet tai ko gero natūralus dalykas – gydytojų klanas, mano akimis, labai galingas ir dar niekam iš partijų nepavyko su juo susitvarkyti. Ir visos gražios kalbos, apie ligoninių tinklo optimizavimą, pasibaigė kartu su Čapliku (o gal vis tik įvyko ten reforma, tik apie tai garsiai nekalbama?).

Man sunkiau pasakyti ką nors apie Šimašiaus darbą – ten dar aiškinuosi, kokie turėtų būti pagrindiniai kriterijai, kad galėčiau jį įvertinti. Lygiai taip pat sunku suprasti, ką darė ar ko nepadarė Masiulis – čia man visiška mistika, ir esu praradęs viltį išsiaiškinti (nes nespėju sekti ir nelabai gerai nusimanau apie tą sritį). Bet didesnių priekaištų liberalams tikrai neturiu.

Tačiau vis dėl to už juos nebalsuosiu. Ir tam pagrindinė priežastis – kad pačios liberalios partijos Lietuvoje turi rimtą trūkumą – susiskaldymą. Todėl jų renkami balsai dalijasi bent jau pusiau (jei ne į dar kelias smulkesnes dalis), ir jau vien dėl to balsuoti už juos nėra protinga (mano požiūriu). Man atrodo, kad klaida buvo skaldyti liberalų partiją, tada, kai ji pasidarė vieninga ir inkorporavo centristus. Žinoma, blogai buvo tai, kad partijos vairas atiteko Zuokui, kuris užsiiminėjo įvairiomis aferomis (dabar laužau galvą ir niekaip negaliu prisiminti preteksto, kuriuo jis padovanojo miesto gabalą prie Ozo Rubikonui – ką už tai miestas gavo mainais? Be to, panašu, kad nori Vilniaus energijai padovanoti ir dalį Lietuvos elektros gamybos kvotų – taigi, veikia dideliais mąstais, o ką daryti, kad daug žmonių duodasi kvailinami). Tačiau įsižeidusiems Masiuliui, Gentvilui, Steponavičiui nereikėjo skelti partijos ir įkurti naują – manau, kad tai buvo klaida. Tiesiog tuo jie parodė savo nesugebėjimą susitvarkyti savo partijos vidiniuose reikaluose – vietoj to jie turėjo kovoti ir apvalyti partiją, o ne visiškai susilpninti liberalųjį sparną. Manau, kad partijos tuo ir vertingos, kad jos turi atidirbti mechanizmus, kaip atsijoti susitepusius ir netikusius žmones, ir, net jei neišeina iš pirmo karto, tai turėtų būti ilgalaikė orientacija ir darbas. Kitaip nauja partija vėl gali skaudžiai nukentėti, jei tokio mechanizmo nebus. Naujų partijų kūrimas tik kelią sumaištį, tuo tarpu darbas su senomis partijomis – nors ir neatrodo patraukliai, tačiau būtent jis daugiausiai ir žadantis. Juk, pavyzdžiui, mes nekeičiame buto vien todėl, kad sugedo durų spyna ir durys neužsidaro – mes tada remontuojame durų spyną. Taip turėtų būti ir su partijomis. Todėl vien dėl to nebalsuosiu už liberalus, kol bus dvi partijos, nė viena iš kurių nesurenka penkių procentų barjero (kol galų gale jos susijungs, išnyks, arba viena kuri aiškiai persvers kitą – tada bus galima svarstyti).

Taigi, lieka konservatoriai. Iš principo man tai tinka. Kaip sakiau, man patinka dešinė politika. Ir bendrai paėmus šios vyriausybės darbą – jis vertintinas teigiamai. Geriau įsigalvojus galima suprasti, kad konservatoriai pasiekė bent du svarbius tikslus, kurių vienas tiesiog buvo primestas – tai krizės suvaldymas, o kitas – tai nepriklausomybės siekimas (stiprus Lietuvos dešiniųjų akcentas) ir jos įtvirtinimas energetinėje srityje (ko reikalauja dabartinė situacija).

Tad pirmiausia vis tik reikėtų išskirti konservatorių darbą energetikos srityje – stiprus ėjimas buvo Energetikos ministerijos sukūrimas, kas leido konservatoriams realizuoti vieną pagrindinių siekių – Lietuvos nepriklausomybės įtvirtinimą šalinant jos rimčiausią pažeidžiamumą energetikos srityje. Sekmoko pasiekimai akivaizdūs – pirmiausia, tai realus, apčiuopiamas ir potencialiai įgyvendinamas AE projektas (gaila, kad tik lietuviai savo pačių rankomis gali sunaikinti ką geriausio patys galėjo sukurti), o antra – galų gale priartėjusi suskystintų dujų terminalo vizija. Tikiuosi, kad gal kiek nors pajudėjo ir elektros tinklų jungčių su Vakarais reikalai, nors paskutiniu metu apie tai nedaug kalbama, taigi, gali būti,  kad ten taip džiaugtis nelabai yra dėl ko. Manau, kad tai didžiausias konservatorių pasiekimas, atitinkantis jų ideologiją. Tik gaila, kaip pasakė kažkuris protingas žmogus – kad kol kas dėl AE neprasidėjo negrįžtamas procesas ir lietuviai dar gali patys savo rankomis sugadinti visą reikalą (tikėkimės, kad socialdemokratai tai supranta, ir net jei bus išrinkti, Vėsaitė ministrė tikrai nebus – tegu gal geriau gauna kokį Socminą).

Kitas svarbus pasiekimas, nors greičiau primestas išorinės situacijos – tai krizės suvaldymas. Iš vienos pusės konservatoriai čia elgėsi taip, kaip ir priklausytų pagal savo ideologiją – fiskalinė drausmė ir pan., tačiau iš kitos pusės – realiai jie ir neturėjo kito pasirinkimo. Ir greičiausiai bet kokia kita kitų partijų vyriausybė būtų dariusi tą patį. Gal galima tik pagirti Kubilių už laikyseną ir operatyvumą – nors daug kas klykė/klykia/klyks dėl naktinės mokesčių reformos – būtent ji buvo tas žingsnis, padarytas laiku, nes kitaip buvo galima į krizę pradėti reaguoti ir tik po pusės metų, kas, greičiausiai, būtų suirutę padidinę (neaišku tik kiek – žymiai ar tik šiek tiek). Iš vienos pusės, Kubiliui tai buvo ne pirmiena – jau yra tekę prieš dešimt metų daryti tą patį, aiškinant, kad „biudžete pinigų yra tiek, kiek yra“. Tačiau iš kitos pusės dabar buvo sudėtingiau – tada visi buvo pripratę prie chroniško pinigų trūkumo ir apie tai daug nesvarstydavo. Dabar – jau visi buvo pajutę pinigų skonį, ir todėl garsiai rėkė, kai buvo ištrauktas kąsnis iš burnos.

Beje, didžiausios pagarbos nusipelno būtent Šemeta – man rodos būtent jis įtikino Kubilių apie ateinančią krizę ir būtinybę gelbėti finansus, nes Kubilius, po rinkimų greičiausiai tikėjęsis, kad dabar jo eilė po Kirkilo atsisėsti prie biudžeto ir pradėti pačiam skirstyti pinigus, tada sakė „mes daug kalbėjomės ir atrodo, kad kaip ten besukinėsi, o finansinės būklės gelbėjimas yra dabar svarbiausias dalykas“ (cit. iš atminties, taigi, gali būti iškraipymų). Ir nors kerštinga spauda trimitavo apie tai, kad Šemeta buvo ištremtas, bet manau, kad į Europos Komisaro vietą skiriami tik vertingiausi Lietuvos žmonės, ir taip darydavo net socialdemokratai.

Grįžtant prie fiskalinės drausmės politikos – dar vienas svarbus ir esminis konservatorių žingsnis buvo PVM lengvatų skylių užkamšymas – beje, apie tai daug prieš tai kalbėjo įvairūs ekonomistai ir analitikai – nuo Kuodžio iki Nausėdos, pažymėdami, ką pirmiausia reikėtų nuveikti mokesčių sistemos srityje. Beje ir vėlesnis Šimonytės ir finansų ministerijos darbas vertintinas gerai – atrodo, kad jie pamažu kamšo visas skyles, kuriomis naudojasi įvairūs piliečiai, kad nemokėti mokesčių – visi juk esame susidūrę su įvairaus plauko patentininkais – nuo statybininkų ir kirpėjų, iki mėsos pardavėjų, pro kuriuos praeidavo nemaži pinigai, tačiau kurie anksčiau nemokėdavo mokesčių. Žinoma, liko tam tikri nepadaryti darbai mokesčių srityje – pirmiausia, tai kai kurių ekonomistų teigimu,  pvz., Lazutkos, tiek pačios Šimonytės – tai per didelis darbo apmokestinimas Lietuvoje. Šalia to norėtųsi finansų ministerijai užduoti ir kitą klausimą – pvz., atlyginimais mes turėtume būti panašūs į kitas šalis, kurios turi panašų BVP lygį (skaičiuojant realų vienam gyventojui) – ty, į Latviją, Lenkiją. Tačiau mūsų atlyginimai yra mažesni – tai kodėl taip yra? Ar tai dėl to, kad Lietuvoje per daug atlyginimų vokeliuose? Ar tai dėl to, kad darbas iš tikrųjų per daug apmokestintas? Ar tai dėl visiškai kitokių priežasčių? Ir ką reikėtų daryti, jei vis tik tai atlyginimų vokeliuose problema? Bet jei vokelių problemą finansų ministerija dar gali ir turi bandyti kaip nors spręsti ar duoti pasiūlymus, tai dėl per didelio darbo apmokestinimo, lygiai taip pat kaip ir nekilnojamo turto ir automobilių mokesčių įvedimo – tai ko gero daugiau politinės valios problema. Čia tam savižudiškai turėtų ryžtis kažkuri viena partija, arba visos partijos turėtų džentelmeniškai sutarti ir garsiai deklaruoti tokį savo pasirinkimą – greičiausiai tik tokiu keliu einant įmanoma padaryti esminius pokyčius. Tačiau, kaip sakiau, finansų ministerijai priekaištų didesnių neturiu ir iš esmės jos veiklą vertinu teigiamai.

Apie kitas ministerijas – sunkiau ką nors pasakyti. Užsienio politika, krašto apsauga – man tolimi dalykai, nesu įsigilinęs. Socialinės apsaugos – tai vargu ar čia iš tikro įmanoma kažką esminio nuveikti. Tai tik tuščias aistrų kaitinimas kalbos apie pensijų didinimus ir pan. – iš esmės, jei pinigų nėra, tai jų geriau ir nespausdinti, nes po to visi verks dar daugiau. (Kitas toks nemažai aistrų sukėlęs klausimas – „ką laikyti šeima“ – irgi man atrodo toks gana tuščias. Mes galime pažaisti sąvokomis, gal net vienas kitas sprendimas tokio žaidimo bus nulemtas, bet koks nors esmingas politikos posūkis šioje srityje vargu ar įmanomas.) Esminis apsisprendimas pensijų srityje būtų tik – ar reikalinga mums antra pensijų kaupimo pakopa, ar ne. Nors LLRI labai nori jo, man pačiam sveikas protas sako, kad kaupimas dabar – vargu ar pasiteisinantis dalykas. Esmė – jei būčiau pradėjęs kaupti prieš penkiolika metų, tai tada alga mano buvo labai menka palyginus su dabartine ir nuo tų kelių šimų litų per penkiolika metų nelabai ką būčiau prikaupęs. Lygiai taip pat tikiuosi, kad po penkiolikos metų, esant tokioms pačioms tendencijoms (jei tik neįvyks koks nors visiškas krachas baisesnis už dabartinę krizę), mano alga vėlgi bus didesnė už mano dabartinę tiek, kad mano atidedami kaupimui pinigai vėlgi atrodys menkniekis (o kracho atveju greičiausiai irgi taip bus – po jo greičiausiai juokingomis atrodys tos sumos, kuriomis dabar operuojam). Bet kaip tai yra ir iš tikrųjų kaip bus – to niekas negali žinoti užtikrintai, todėl greičiausiai čia vienoks ar kitoks sprendimas bus daromas neužtikrintomis sąlygomis. Na, ką dar galima būtų padaryti socialinės apsaugos srityje – nebent sutvarkyti visų pensijų gavimo tvarką. Toks Lapinskas (skaičiau jo samprotavimus Delfyje, man patiko, nors ir nežinau, kiek jie profesionalūs), yra paskaičiavęs, kad mūsų pensijos mažos, palyginus su Latvija ir Estija, bet valstybės skiriama suma – panaši. Ir taip atsitinka dėl daugybės kitų įvairių pensijų rūšių, tame tarpe ir invalidumo pašalpų, nes invalidumo pensijas gaunančių pas mus yra neproporcingai per daug – taigi, lietuviai savo gerą atsiima kitu pavidalu. Tad, reikėtų kada nors čia įvesti tvarką. Nežinau, ar tai siektinas tikslas, ir ar realu, bet jei išgirsčiau, kad socialinės apsaugos ministerija tai padarė – padėčiau jai pliusą.

Sunku kalbėti ir apie ūkio ministerijos darbą – per mažai žinau, kad galėčiau sistemingai vertinti jos veiklą. Yra tam tikrų pagirtinų momentų – pvz., būtent iš Kreivio aš pirmą kartą išgirdau tam tikrą viziją, kaip turėtų atrodyti Lietuvos ūkis, ir kur jis turėtų vystytis. Nežinau, kiek ji buvo pagrįsta ar profesionali, bet bent jau man buvo aišku, kaip ministras įsivaizduoja, kas Lietuvoje turėtų vykti ateityje. Iki to laiko, ankstesni ministrai nebuvo nieko panašaus pateikę (ar bent aš būsiu tokius dalykus pražiopsojęs). Taip pat tikiu Žyliumi – žinau, kad žmogus protingas ir stengiasi, mąsto sistemiškai ir dėl stengiasi daryti sistemingą įtaką. Man sunku spręsti apie jo veiklą objektyviai, bet tikiuosi, kad jis pats galės kada nors pasakyti, kas jam pavyko ir ko jam nepavyko. Beje, Lietuvos ūkio sėkme galima laikyti ir Kubiliaus „investement Tzar“ titulą – už tas kelias pritrauktas sėkmingesnes investicijas (Barclay banko, IBM ir kt).

Kalbant apie konservatorių klaidas – tai didžiausia jų – būsto renovavimo programos neišnaudojimas. Jau krizės pradžioje kai kurie ekonomistai (pvz, Kuodis) siūlė skirtuoju milijardu pasinaudoti kaip mažyčiu fiskaliniu stimulu, bet, deja, to nepavyko padaryti. Konservatorių klaida buvo ta, kad jie nesugebėjo tam paskirti reikiamo dėmesio. Iš kitos pusės, kiek suprantu, tai ir nebuvo toks jau lengvas klausimas, kurį būtų galima lengvai išspręsti. To milijardo visiems tikrai nebūtų užtekę – taip, kad gyventojai galėtų sau galvos nesukti, o viską už juos padarytų ir sumokėtų valdžia. Todėl norėta pritraukti ir pačių gyventojų lėšų – paskolų forma. Bet krizės metu tai buvo pasmerktas projektas – didėjant bedarbystei žmonės kaupė pinigus juodajam ateities variantui, o ne galvojo kaip renovuoti būstą. Taigi, sprendimo reikėjo gerokai kūrybingesnio, ir jo nepavyko rasti. Greičiausiai ir kitai vyriausybei tai nebus taip paprasta. Galima tik tikėtis, kad ekonomikos pagyvėjimas gali leisti gyventojams atsikvėpti ir patiems pradėti investuoti į renovaciją – gal tada reikalai kaip nors pajudės, nors kaip fiskalinis stimulas tai vėl bus panaudota procikliškai.

Tačiau iš esmės konservatorių vyriausybės darbą vertinčiau teigiamai. Klaidos – neišvengiama darbo dalis,  ir vargu ar rasime tokią partiją, į kurią negalėtume mesti kokio akmens. Tuo labiau, kad Kubilius pademonstravo, kad gali dirbti ir tokios sunkiai suvaldomos koalicijos atveju, ir būtiniausi darbai vis tik buvo nuveikti. Todėl ramia sąžine ir balsuosiu už konservatorius.

Pagrindiniai argumentai būtų: 1) neišmesiu savo balso į šiukšlių dėžę vien dėl to, kad nebalsavau, arba balsavau už marginalinę partiją; 2) savo balsą panaudosiu rimtai, tik žmonėms dirbantiems ir darantiems pasirinkimus sistemingai, pagal tam tikrą vertybių sistemą (kiek tai įmanoma pagal dabartinį politikų pajėgumą), o ne pasikliaudamas tuo, kad jie „geri žmonės, gal žinos, kaip elgtis“; 3) balsą stengsiuosi panaudoti taip, kad būtų mažiau galimybių senąjai nomenklatūrai; 4) balsą atiduosiu dešiniąjai politikai – aš už tai, kad imtumėmės atsakomybės už save ir patys kurtume savo ateitį; 5) atiduosiu balsą konservatoriams – už tai, kad sunkiausius metus kantriai stovėjo priekyje, ir ieškojo sprendimų ten, kur jie neįmanomi, kai tuo tarpu visi kiti šunis ant jų korė.

PS. Dar turėčiau pridėti porą žodžių apie vadinamąsias nesistemines partijas. Jos, kaip žinia, irgi nepraeina rinkiminio barjero. Vienintelė realiai pateksianti į seimą atrodo N.Venckienė, kuri gali atsivesti keletą savo partiečių iš paskos. Man subjektyviai tos partijos nepatinka – jos kuriamos ne ideologiniu pagrindu, vadinasi jos labai menkai prognozuojamos ir neturi pozicijos svarbiausiais šalies valdymo klausimais. Keistu būdu jos pritraukė ir žmonių, kuriuos šiaip gerbiu – Navicką, Vilucką, Aleknonį, tačiau kurių pasirinkimas man atrodo keistas. Atrodo, kad bent kai kurie jų yra žmonės jautrūs ir imlūs įspūdžiams – labiausiai kai kuriuos jų paveikė matyti per televizorių vaizdai, kaip buvo panaudota prievarta paimant mergaitę. Jiems reikėtų dažniau lankytis tokiose vietose kaip nepilnamečių tardymo izoliatorius ir socializacijos centrai, be to – narkomanų lindynės ir panašios vietos. Tai padėtų jiems matyti pilnesnį vaizdą ir geriau suvokti prievartos panaudojimo problemas. Be to, labai nesutikčiau tuo kaltinimu ‘sistemiškumu’ – tipo, dabartinės ‘sisteminės’ partijos blogos, kad sukūrė tokią blogą nežmonišką valstybę – kaltinimas visai be pagrindo, nes manau, kad būtent ‘sisteminių’ partijų dėka mes turime labai normalią valstybę ir esame nemažai pasiekę, reikia tik palyginti save visame postsovietinių šalių spektre, kad suprastume, kur esame. Kitas priekaištas sisteminėms partijoms ir jose esantiems žmonėms būtų panašus į priekaištą liberalams – visada lengviau sukurti naują partiją, tikintis, kad visa kita stebuklingai pasikeis. Mano nuomone, kelias turėtų būti ne toks – jei jau nori tvarkyti valstybę, stok į egzistuojančią jau partiją ir bandyk ją sutvarkyti iš vidaus, kad ji taptų geresnė ir švaresnė. Nes jei to nesugebi – tai vargu ar sugebėsi sutvarkyti ir naujai įsteigtą partiją, ir todėl tavo sugebėjimai valdyti ir kurti – labai abejotini. Todėl už bet kokią naujai iškeptą partiją – nebalsuočiau iš principo.

PS2. Visai neseniai BNS pranešė (skaičiau Delfyje), kad apklausų duomenimis, jei skaičiuoti tik apsisprendusius už ką balsuoti rinkėjus, tai penkių procentų barjerą įveiktų liberalų sąjūdis ir Venckienės partija. Idėja įdomi – gal iš tikrųjų partijų galią reikėtų matuoti nuo apsisprendusių rinkėjų skaičiaus. Ar tai vertinga, parodys ateitis. Jei liberalų sąjūdis tikrai sugebės įveikti tuos penkis procentus – tada juos pasveikinsime. O ir su Venckiene tada teks išmokti kalbėtis. To ir linkėčiau patiems konservatoriams – surasti sąlyčio taškus net su tomis partijiomis, su kuriomis sunku surasti sąlyčio taškus, tačiau tai reikalinga bendriems tikslams pasiekti.