Skip to content


Kreivas veidrodis: Ar reikia mokėti priedus valdininkams?

Vakar klausiausi kažkokios televizijos ir išgirdau šį klausimą publikai iškeltą – žmonės turėjo skambučiais balsuoti už arba prieš tuos priedus. Man neįdomu,  kaip jie ten balsavo (atsakymas greičiausiai lengvai numanomas). Man buvo įdomiau pats klausimas, kaip pavyzdys to, kaip žiniasklaidininkai yra užkūrę savo pragaro mašiną ir dabar ja naudojasi, tuo pačiu kartas nuo karto ją pakūrendami, tokiais klausimais kaip šis.
Kokia gi ta pragaro mašina? Žiniasklaidininkai, greičiausiai nuoširdžiai tikėdami gerą darą, sukūrė Lietuvoje kelis tokius archetipinius baubus, reakcija į kuriuos (ar vien tik jų paminėjimą) liaudyje įgijo automatinio reflekso pobūdį. Suskaičiuoti tuos baubus paprasta. Vienas yra – politikai-seimūnai-valdžiažmogiai. Užtenka tik juos paminėti, ir tuoj pat suprantama, kad kalbama apie pačius blogiausius žmones žemėje. Beje, į tą grupę įeina ir vyriausybė – tiek premjeras, tiek ministrai. Kita tokia archetipinė baisūnų grupė yra valdininkai-korupcionieriai-kavą geriančiųjų išpūstoji-brangiai kainuojančioji-pinigus eikvojančioji armija. Kartu su valdžiažmogiais jie yra pagrindinė ir beveik vienintelė priežastis, kodėl Lietuvoje gyventi bloga.
Tiesa, yra dar vieni baisūnai, kurie irgi kalti dėl blogo gyvenimo, nors gal ir ne tiek daug kaip valdžiažmogiai su valdininkais – tai verslininkai-spekuliantai-kailio lupėjai ir apgavikai. Kai liaudies rūstybė jau nebetelpa liedamasi ant valdžiažmogių ir valdininkų, tai ji dar atsigręžia ir į bjauriuosius kapitalistus, ypač jei demonstruojami jų atributai – prabangūs automobiliai ir turtas, sukrautas kruvinu dirbančiųjų prakaitu.
Taigi, visos siaubūnų grupės kaip ir paminėtos (gal netyčia būsiu kažką praleidęs, bet berods ne). Aišku, galima būtų išskirti kai kuriuos atskirus potipius (pvz., konservatorius), bet jie jau priklauso minėtiesiems tipams (konservatoriai – tai valdžiažmogiai).
(Beje, kas įdomu, kai kurios kitos grupės, kurios potencialiai galėtų pretenduoti į siaubūnų vietą, visai ten nepatenka – pavyzdžiui, nusikaltėliai ir komunistai. Paklauskit kokio savo pažįstamo – kas daugiau atneša nelaimių Lietuvai – valdžiažmogiai ar nusikaltėliai? – ir atsakymas bus gana aiškiai prognozuojamas. Apie komunistus galit ir neklausti).
Todėl klausimas „Ar reikia mokėti priedus valdininkams?“ tampa nebe klausimu, o tik dirgikliu, kuris sukelia automatinį refleksą, kuriuo liaudis išlieja savo įtūžį. Kas įdomiausia – žiniasklaida taip suvaidindama liaudies ‘nuomonės ištyrimą’ iš tikrųjų tik tikslingai sukelia šį refleksą ir dar tuo pačiu papildomai pakūrena savo įsuktą pragaro mašiną.
(Kad tai ne klausimas analizei – net beviltiškai aišku. Vargu ar kas nors rimtai priimtų tokį mano argumentą, kad pats asmeniškai pažįstu porą valstybės tarnautojų, kurie iš pradžių mane maloniai nustebino, kai pasibaigus darbo laikui ne puolė rengtis namo, o liko tęsti savo darbo, kurį reikėjo pabaigti, o dar vėliau pasirodė iš kuo geriausios pusės, kai savo darbą dirbo ir vėliau, iki vėlios nakties jau grįžę namo).
Kam žurnalistams reikalinga tokia velnio mašina? Labiausiai norėtųsi tikėti, kad jie nuoširdžiai trokšta padėti Lietuvai, ir todėl tiki, kad jų pareiga – surasti blogį ir jį sunaikinti. Pavyzdžiui, Žinių radijuje yra laida „Kad valdžia tarnautų žmonėms“, kurios anonse Musnickas sako „mes priversime valdininkus dirbti ir neleisime jiems jūsų apgaudinėti“. Iš tikrųjų tikiu gerais Musnicko norais (ir, beje, jį iš tikrųjų gerbiu dar nuo Paskutinės kryžkelės laikų) ir manau, kad jis nuoširdžiai nori sunaikinti blogį, todėl jo atkakliai ir ieško. Tokia jau samprata, kad žurnalistas – kaip sarginis šuo – iš toli turi užuosti piktus kėslus ir skaudžiai kąsti. Beje toks pasiruošimas matyti blogį yra net nereflektuojamas pačių žurnalistų – pamenu kaip Raigardas vedė laidą apie emigraciją, kurioje vienas specialistų, gerai žinančių skaičius, kaip kas kur migruoja, atsakydamas į klausimą „tai kas gi vis dėlto dėl to kaltas“ pasakė,  kad emigracija – natūralus dalykas ir nieko čia nepadarysi, tai Raigardo automatinė reakcija buvo „Kaip tai gali būti, kad niekas nekaltas?! Kažkas gi turi būti kaltas!?“. Todėl natūralu, kad kaltųjų paieškos suka dažniausiai pramintais takais ir valdžiažmogiai būdami paskutiniais ilgos grandinės gale tampa kalti už viską. Ir šią tiesą, žurnalistas dorai tikėdamas, kad daro gerą darbą, ilgus metus kala visuomenei.
Žurnalistams sunkiau įsivaizduoti savo misiją kaip šviečiamąją – padėti žmonėms susigaudyti situacijoje, kaip čia yra ir kodėl, suprasti ir išanalizuoti veiksnius. Tiesa, jie kalba ir apie tokią savo funkciją, negali to neigti. Bet manau, kad jeigu žurnalisto paklausti, kokia funkcija – a) suprasti situaciją, kodėl ji tokia yra, ar b) surasti ir demaskuoti kaltininkus – yra pirminė, žurnalistas greičiausiai kaip svarbesnę rinktųsi pastarąja, pirmąja nukišdamas į kuklią antrą vietą.
Laimei, pamažu pačių žurnalistų supratimas keičiasi, ir jie jau ima suprasti, kad beatodairiškos kaltųjų paieškos ir jų nukryžiavimas neigiamai veikia visuomenės psichiką. Kaip pavyzdį galėčiau pateikti tokį – šiandien klausiausi Eigirdo per Žinių radiją, ir jis dėstė tokius savo pastebėjimus. Pirmiausia, jo nuomone, yra sisteminis neatitikimas tarp to kokia yra situacija ir to, kaip tą situaciją suvokia žmonės (jis pateikė gana gražų pavyzdį lietuviško paradokso – į mitingą dabar eis tie, kurie kažką iš dabartinės valdžios gaus, nors ir iš dalies, tuo tarpu tie, iš kurių valdžia dabar kažką paims – į mitingą neis, o liks sėdėti namie). Toliau jis samprotavo, kad žmonės niekaip negali suprasti, kokie politikai jiems galėtų padėti, ir todėl vis susivilioja blizgučiais ir nubalsuoja už netikusius. Kodėl taip yra? Ir čia Eigirdas pripažino, kad žmonėms sunku susigaudyti, kai jiems blogą ir nekokybišką informaciją patiekia būtent patys žurnalistai. Tuo pačiu jis paliudijo apie žurnalistišką įkarštį ieškoti ‘blogio’ – ‘štai, atrodo, imsim ir parašysim, ir sutaršysim tą blogą vyriausybę, į žemes sumaišysim, kad nesigaudo mokesčiuose…’ [žinoma, čia citata iš atminties, nepažodinė]. Tačiau tuo pačiu jis parodė ir ženklus, kad šis karštuoliškas polėkis (ieškoti blogio) pamažu užleidžia vietą ir blaivesniam situacijos vertinimui: ‘…ir tada apsidairai, ir supranti, kad kitos partijos irgi šioje vietoje nėra geresnės kandidatės’. Taigi, yra vilties, kad žurnalistai juda prie vis geresnio savo vaidmens visoje šioje košėje supratimo ir įsisąmoninimo, ir galiausiai pradės žiūrėti konstruktyviau, kaip jie irgi gali prisidėti prie situacijos keitimo, nebūtinai vien tik ieškodami blogio.
Tikiuosi, kad šviesių žmonių pastangos (teigiamai.lt; kinogramas) irgi prie to prisideda.

Posted in žiniasklaida.



Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos