Per šią rinkimų kampaniją klausydamasis kai kurių politikų aš reaguodavau vos ne fiziškai – aš tiesiog negaliu klausyti to, ką jie sako. Skausmingiausia buvo klausyti Paleckio kliedesių, jie manyje žadina pačius skausmingiausius jausmus ir negaliu to tipo vadinti kaip kitaip nei Rokiškis – lerva ir tiek. Tačiau yra ir masė kitų pavyzdžių, nuo kurių man darosi blogai ir negaliu su savim susitvarkyti. Stengiuosi nesiplūsti, stengiuosi neteisti kitų, bet kartais tai padaryti itin sunku. Kai žmogus tau į veidą šneka nesąmones, apima keistas jausmas – nežinai ar jis susipykęs su sveiku protu ar ne. Kartais pradedu abejoti savo sveiku protu, nes kai kurie dalykai man atrodo savaime akivaizdūs ir suprantami, bet vis viena atsiranda jiems prieštaraujančių žmonių, ir aš jų nesuprantu. Pavyzdžiui, VAE gėris man atrodo aptinkamas plika akimi, labai akivaizdus. Tačiau yra tą akivaizdų gėrį neigiančių. Dar galiu suprasti šiaip žmones, ne politikus, kurie negauna daug (ar atvirkščiai – galbūt per daug) informacijos ir kurie susipainioję, tačiau kai kalba daug geriau įsigilinę politikai – tada man lieka mįslė – kaip jie taip gali kalbėti? O gal man pačiam su galva kažkas negerai? Gal aš koks vienišas ir pasaulio nesuprastas teisuolis? Nemaža tokių aplinkui, gal aš esu vienas iš jų?
Taigi, vienas sąlyginumas – kas man atrodo akivaizdi nesąmonė, nebūtinai tokia atrodo kitiems.
Nesąmones, kurias išsako politikai (ar kiti žmonės), galima suskirstyti į kelias kategorijas:
Pirmiausia – tai yra klišės, kurias kažkada paleido į pasaulį kokie atgrubnagiai žurnalistai, ir jos liko klajoti, kartojamos pačios savaime, ir lyg nereikalaujančios įrodymų. Tokios mielai naudojamos garsiausios klišės per paskutinius ketverius metus yra „naktinė reforma“, „buhalterinis mąstymas“, „konservatorių arogancija“ ir panašūs dalykai.
Kita kategorija – truizmai – patys savaime tai yra teisingi teiginiai, tačiau kurie nepasako nieko esminio, nes su jais visi sutinka ir be įrodymų – pvz., „darbo vietų kūrimas“, „verslo sąlygų gerinimas“, „emigracijos mažinimas“. Visa tai – siektini dalykai, ir vargu ar sutiksime žmogų, kuris sakytų, kad darbo vietų mums nereikia, arba, kad emigraciją turėtume skatinti. Problema čia – kad dažniausiai iš tikrųjų niekas nežino, kaip to pasiekti, o ir lengvai pasiekti kokiais nors konkrečiais veiksmais – vargu ar įmanoma, nes tos problemos – ilgalaikės, priklausančios nuo daugelio sudėtingų sąlygų, kurias gana sunku pakeisti.
Ir galiausiai – tai tiesioginis melas – kada išvardinami dalykai, kurių tikrai neįmanoma pasiekti, nors skamba ir labai gražiai – tai minimalios algos padidinimas iki 1509 Lt, vidutinės algos padininimas iki 1000 eurų ir pan. Žinoma, tokie dalykai gali realizuotis kada nors ateityje, palankiai susiklosčius aplinkybėms, tačiau tikrai to neįmanoma pasiekti keliais mostelėjimais vienos seimo kadencijos metu.
Kodėl visas šias nesąmones kalba politikai? Galimos kelios interpretacijos:
Viena priežastis – tai kvailumas ir neišmanymas. Geras pavyzdys – Vėsaitė, kuri, atrodo, nuoširdžiai tiki tuo, ką daro, todėl nori uždrausti atominę. Būtent dėl jos nuoširdumo labai stipriai norisi suabejoti jos sveiku protu ir darosi baisu, kai ji save mato energetikos ministre (gerai, kad jos partijos kolegos, atrodo kad, turi daugiau sveikos nuovokos ir ją net pakeiksnoja dėl jos spontaniško aktyvumo ir todėl gal sugebės ją palaikyti toliau nuo ministrės posto). Kitas pavyzdys – drąsos kelio partijos atstovai, kuriems, toks mano įspūdis, atrodo, kad užtenka patekti į seimą ir pakeisti kelis (ar visus) teisėsaugoje dirbančius žmones, ir iš to susitvarkys visos problemos (taigi, požiūris akivaizdžiai simplistinis). Čia, ko gero, galima išskirti atvejus, kada neišmanymas yra pastovus, ilgalaikis, arba kyla dėl to, kad žmogus tiesiog menkai pasigilino į tam tikrą situaciją ir tiesiog nežino kai kurių detalių. Geras pavyzdys pastarojo būtų vienoje laidoje netyčia ištarta Gylio frazė: „Pasiskolino 35 mlrd, ir, man finansistai sakė, už 9 proc.“. Kai kada žmonės susipainioja išskirdami esminius dalykus, kai nagrinėja reikalus, kuriuose jie nėra ekspertai – pvz., iliustratyvi Daujočio pozicija – aš vertinu Daujotį, nors man ir nepatinka, kad jis radikaliai kritikuoja Steponavičių ir aukštojo mokslo reformą ir aš jam nepritariu, bet vis tiek jo argumentai ir pastebėjimai yra vertingi. Tačiau kai Daujotis VAE klausimu pareiškia, kad jis – prieš dabartinį projektą, nes reikia ne vieno o dviejų reaktorių – toks pareiškimas man atrodo kvailas (ko gero, jei mane kamuotų tokia abejonė – ar reikia dviejų reaktorių, ar vieno – aš tada būčiau linkęs pasikliauti ekspertais). Kitais atvejais nesąmonių kalbėjimas yra susijęs su nuoširdžiu tikėjimu kažkokiais kitokiais kriterijais, kurie, tačiau, pasirinkti dėl nesugebėjimo įvertinti situacijos arba tiesiog neišmanymo. Tokiais atrodo kai kurie žalieji, kurie irgi eina iš idėjos prieš atominę, nors kai kurie jų atstovai mažai įtikina tuo, kad yra nuoširdūs neišmanėliai – ir būtent toks man atrodo Linas Balsys.
Taigi, kita kategorija priežasčių – tai cinizmas, kada akivaizdžios nesąmonės kalbamos tada, kai pats jas sakantis žmogus žino, kad yra sakoma nesąmonė, tačiau vis viena tai sako. Pavyzdžiui, kai Kirkilas Kubiliui sako: „kad jūsų visi rodikliai blogesni nei 2008 metais, pradedant BVP…“, aš abejoju tuo, kad Kirkilas neišmano BVP, krizės ir kitokių rodiklių. Kai panašiai kalba Uspaskichas ar Butkevičius – aš irgi neabejoju, kad jie nėra durniai, ir jie aiškiai supranta ką sako. Jie žino, kad tai, ką jie kalba (apie krizę, apie ekonomiką, apie atlyginimus) – visa tai tik demagogija, ir jie ja naudojasi. Ir tai daro ciniškai, patys aiškiai suprasdami, ką daro. Šis atvejis, nors ir gali viduje piktinti, vis tik yra puikiai suprantamas – tiesiog pasirinkta tokia strategija, jie žino, ką jų rinkėjas nori girdėti ir todėl taip kalba. Ko gero, tai sunkiai išvengiama politikos dalis, ir kai kuriais atvejais ją labai norisi pateisinti – pvz., man nelabai įdomu, ar Čekuolis kalbėjo tiesą apie VAE, ar melavo – svarbu, kad jis galėjo pritraukti kai kuriuos referendumo dalyvius. Ir tai tam tikra etikos dilema, kurią sunku išspręsti. Man norisi tikėti, kad tie politikai, kurie cinišką melą išnaudoja kaip instrumentą tikslui pasiekti (taigi – cinikai-instrumentalistai), vis dėl to supranta, ką daro, ir galų gale rinksis tą kelią, kuris ir turėtų būti pasirinktas – ty, tikiuosi, kad Uspaskichas su Butkevičiumi nepuls ardyti mokesčių sistemos ar itin keisti minimalių atlyginimų tvarką, ir tuo pačiu tęs VAE kūrimo darbus.
Bet blogai būtų, jei taip nebūtų, ir tokiu atveju jie pasirodytų beesą cinikai-egoistai – ty tie, kurie sąmoningai išnaudoja melą ir demagogiją savo siauriems tikslams pasiekti. Tokiems gali būti nelabai svarbu, kaip baigsis visas reikalas, svarbu, kad jie pasiektų savo interesų, ir jiems nesvarbu, kokios viso to pasekmės. Ir pirmiausia prieš akis iškyla Vagnorius – jis nėra kvailas, jo tikrai negalima tuo kaltinti. Vadinasi, jis puikiai nutuokia apie VAE naudą, tačiau kad bent kažkiek pakelti savo partijos liekanų reitingą, jis nesibodi griebtis atvirai demagogiškų veiksmų. Tas pats, ko gero, pasakytina apie Karbauskį (tik jo priežastys – gali būti kitokios nei Vagnoriaus), tas pats – apie Balsį. Kitas ryškaus ciniko-egoisto pavyzdys – tai Zuokas, kuris irgi gali šnekėti bet ką, svarbu, kad tik tai pasitarnautų jo interesams. Vėlgi, Zuokas neatrodo kvailas žmogus, jis gerai supranta, ką pats sako, tačiau man atrodo, kad jam visiškai neįdomu, kaip ten viskas baigsis ir todėl jis sau leidžia šnekėti bet ką. Nors kita vertus, Zuokas galėtų būti ir pavyzdžiu tokio fenomeno, kaip įtikėjęs-cinikas-egoistas. Mat reikalas tas, kad Zuokas kurį laiką rašė blogą, kuriame bandė dėstyti savo pažiūras ir mintis. Tokius dalykus būtų sunku daryti vien tik iš reikalo, be tikėjimo tuo, ką darai. Taigi, jis iš dalies gali tikėti savo veiksmais. Ir esu matęs panašių pavyzdžių daugiau iš savo pažįstamų – žmogus veikia nusižengdamas tam tikriems etikos principams, tačiau vietoj to, kad tai pats sau pripažintų (taip, aš čia elgiuosi savanaudiškai, ir žinau, ką darau, pažeisdamas šias taisykles), jis sugalvoja sau pasiteisinimų, kuriais tikina tiek kitus, tiek save, kad jis yra teisus – matyt ir tokiems žmonėms reikalingas tikėjimas tuo, ką darai. (Pvz., kartais žiūrėdamas į Kirkilą ar Butkevičių, aš kartais pagalvoju, kad jie iš tikrųjų tiki tuo, ką patys sako, tačiau kiek vėliau susiprantu, kad jie nėra durniai, ir, per skausmingą disonansą, pradedu suprasti, kad jie tiesiog meluoja). Ir iš tikrųjų yra sunku atskirti, ar žmogus yra tik cinikas-egoistas, ar jis yra pats įtikėjęs savo kalbamomis nesąmonėmis – gal tikrai Vagnorius, Balsys, Karbauskis, Zuokas – patys tiki tuo, ką jie šneka? Bet į kvailus žmones jie tikrai nepanašūs (nebent labai giliai klystu), taigi, jie greičiausiai – cinikai.
Žinoma, pasaulis daug sudėtingesnis, nei aš jį įsivaizduoju. Gali būti ir toks atvejis, kada tai tėra cinikai-instrumentalistai, tačiau jie tiesiog blogai numatė ir nuskaičiavo savo veiksmų pasekmes – taigi, jie tiesiog padarė kai kurių klaidų, nors nebūtinai dėl to, kad jiems tai nerūpėtų (tai yra – susipainioję-cinikai-instrumentalistai, kurie vis tik skiriasi nuo cinikų-egoistų). Pvz., kokia interpretacija geresnė – Vagnorius nuoširdžiai tiki referendumo reikalingumu? (tada jis durnius, nors du trečdaliai balsavusių taip ir nemanytų); Vagnorius žino, kad VAE – būtų gerai, tačiau jam tai yra dzin, jam svarbesnis reikalas – pakelti savo nykstančios (jau ir išnykusios) partijos reitingą? (tada – cinikas-egoistas); ar – Vagnorius žino, kad VAE – gerai, tačiau manė kiek pažaisti referendumu keldamas savo nykstančios partijos reitingą, tačiau nesitikėjo, kad referendumas įvyks? (taigi – susipainiojęs-cinikas-instrumentalistas). Iš principo man labiausiai norėtųsi tikėti būtent šia versija – kad tiek Butkevičius, tiek Kirkilas, tiek Uspaskichas – būtent tokie ir yra – tai yra, jie visi tikėjosi, kad referendumas neįvyks, ir leido sau pasismaginimui paspardyti konservatoriams į paširdžius, tikėdamiesi iš to naudos ir sau, tik neįvertino rizikos, kad viskas pakryps blogesne linkme, referendumui įvykus. Taigi, tam tikra prasme – jie yra ir durniai, nes neapsiskaičiavo, ir tam tikra prasme egoistai – nes savo siauriems interesams patenkinti leido sau žaisti itin svarbiais Lietuvai dalykais, neįvertinę su kokia ugnimi jie žaidžia.
Taigi, kaip besuk, ko gero nesąmonių kalbėjimas yra susijęs su visomis šiomis priežastimis – su kvailumu ir neišmanymu, su cinizmu naudojant demagogiją kaip instrumentą savo tikslams pasiekti, ir su siauru egoizmu – tik su vienomis daugiau, su kitomis mažiau. Blogiausia, kad visos šios priežastys – atstumiančios, todėl labai blogai reaguoju į akivaizdžių nesąmonių kalbėjimą. O tokių per šiuos rinkimus klausiausi daug, nuomonės VAE klausimu – tik vienas iš pavyzdžių.
(Žinoma, bėda ir tai, kad esu šališkas – aš atskiriu, kada konservatoriai irgi kalba akivaizdžias nesąmones, bet tada man atrodo, kad taip ir turi būti – tiesiog demagogijos ir populizmo dozė būtina rinkimams laimėti. Tačiau nuo kitų partijų demagogijos – mane tąso, nors ir bandau joms irgi tą teisę pripažinti).
Naujausi komentarai