Pirmadienį po rinkimų daugelis žmonių vienas kitą klausinėja: Na kaip, už ką balsavai. Klausinėja net tie, kurie paprastai politika nesidomi. Galima išgirsti pačių įvairiausių nuomonių. Nuprognozuoti, kaip atskiras žmogus balsavo – sunkus dalykas, visiškai neaišku, kodėl jo balsas yra toks. Vieni baisisi tuo, kad pirmauja darbiečiai – jiems atrodo, kad Uspaskichas – vagis ir tiek. Kitiems Uspaskichas patinka. Kai kuriems atrodo, kad Venckienė – šizofrenikė, o už ją balsavusius vadina debilais, o kitiems patinka „intelektualai“ – Daujotis, Ozolas, Gylys. Kai kuriems komsomolkė yra įvariusi gilią alergiją Paksui. Dar kiti komsomolkės tada neskaitė, todėl tvarkiečiai alerginės reakcijos nesukelia. Užtat alergiją sukelia Kubilius. Kiti nustebina, pasakę, kad balsavo už liberalus. Panašiai ir su tais, kurie domisi politika – man sunku numatyti, kokia idėja jiems šaus į galvą ir ką jie pasirinks – kad kas nors vadovautųsi racionaliais, kaip man atrodo, kriterijais, to nėra. Net jei renkasi tą pačią partiją, kaip ir aš, dažniausiai dėl visai kitokių priežasčių. Tai nepriklauso nei nuo išsilavinimo, nei nuo domėjimosi politika. Dar daugiau – patirtis pamokė, kad reikia vengti pokalbių apie politiką, jei kitas žmogus pats jų neinicijuoja, nes mano argumentacija baigiasi dar liūdniau – galiu ginčytis iki pamėlynavo, tačiau ar tai paveikia mano pašnekovo nuomonę? Gal… Gal ir pasėju kokį abejonės grūdą, tačiau dažniau baigiasi taip, kad man iš burnos drimba putos ir lieka sunku susitaikyti su dar ne taip seniai buvusiu maloniu pašnekovu. Žmonėms sunku įteigti, kad nereikia balsuoti už marginalus, kad egzistuoja partijos, kurios yra ideologiškai marginalios – tas groja labai mažai.
Kai kas klausia – kaip dabar bus, kai socdemai su darbiečiais paims valdžią? Stengiuosi būti optimistas ir tikėti gera žmogaus prigimtimi. Visų pirma, sakau tiek kitiems, o dar labiau pats sau – tai nereiškia, kad nutiks kažkas labai blogo. Norisi tikėti, kad politikai vis tik ieško geriausio Lietuvai kelio. Net tada, jei man atrodo, kad jie klysta (pvz., dėl atomo), gali būti, kad klystu aš pats, o gali būti, kad jie visai nuoširdžiai tiki tuo, ką daro, ir anksčiau ar vėliau patys prieis prie teisingų išvadų, arba suras kokį kitą kelią. Net jei taip nebus, vis tiek dar turiu kuo pasikliauti. Ir pirmiausia – tai valstybės tarnautojų korpusu. Kiek esu jų matęs – jie dažniausiai išmano savo darbą, turi savo supratimą, kaip būtų geriau. Ir net jei ateina ministras, kuriam nėra labai įdomu, ką veikia jo ministerija, ar jis neturi aiškios vizijos, kaip viskas turėtų būti (man atrodo, kad toks buvo Palaitis arba Kazlauskas, nors gali būti, kad ir klystu dėl jų), tai svarbiausia, kad jie bent netrukdytų – valstybės tarnautojų korpusas paprastai žino savo užduotis ir veikia pagal anksčiau apgalvotą ilgalaikį strateginį planą. Ministras net gali piktnaudžiauti savo valdžia, įkišdamas kai kur savo žmones ar suorganizuodamas laimėti kurį nors projektą, bet valstybės tarnautojai turi savo požiūrį į tai, ir stengiasi, kad net ir tokiu atveju ilgalaikiai Lietuvos interesai nenukentėtų ir būtų įgyvendinti. Iš tikrųjų ministras turėtų būti baisiai aktyvus, kad labai stipriai pakenktų ministerijos darbui. Bet pasikliaunu gera žmogaus prigimtimi, kad jei ministras nelabai supranta, tai labai ir nesikiša, o valstybės tarnautojai (dar kartą dėkui jiems) dirba savo darbą toliau. (Žinoma, protingas ir iniciatyvus ministras su vizija – padeda, bet jis tikrai nėra būtinas, kad ministerija negalėtų veikti ir be jo).
Taigi, net ir šie rinkimai Lietuvai nepasibaigs visiškai blogai, viskas judės ir toliau, kaip ir po senovei. Kas nudžiugino – konservatoriai gavo daugiau kaip 9 mandatus, ir tai rodo, kad bent dalis žmonių įvertino jų darbą ir suprato, kodėl buvo reikalingi jų veiksmai, dėkui jiems už tai.
Kas dar nustebino – liberalų sąjūdis. Vis tik buvau neteisus, manydamas, kad už juos balsuoti nereikia – jiems pavyko nustumti liberalcentristus į nebūtį (nors ir paaukoti tie 2 proc rinkėjų balsų) ir būtų išvis idealu, jei nepasisektų ir tiems dviems liberalcentristų kandidatams vienmandatinėje – tokiu atveju gal jie išnyktų neištvėrę keturių metų vegetacijos ir galų gale liberalai galėtų susirinkti tiek balsų, kiek yra žmonių, palaikančių liberalus.
Kas liko padaryti ateičiai – tai darbas su pačiais rinkėjais. Man nėra svarbūs tie, kurie balsuoja už socdemus. Man daug svarbiau ir įdomiau tie, kurie balsuoja už darbiečius, tvarkiečius ir drąsos kelią. Galima pasikėlus iš aukšto juos vadinti debilais, runkeliais, kaimiečiais, tamsuoliais, nesuprantančiais, ką jie daro. Bet tokių daug ir tarp išsilavinusių žmonių. Manau, kad jei pavartytume BNS ir RAIT exit poll’o duomenis, tai socialinė tokių rinkėjų struktūra nelabai skirtųsi nuo konservatorių ar liberalų rinkėjų – taip, keliais procentais gal mažiau išsilavinusių, aukštesnes pajamas turinčių, gyvenančių miestuose, bet iš principo struktūra yra ta pati. Manau, kad mes vis dar nesubrendę iki to lygio, kai rinkėjai nebalsuos už ideologiškai marginalias, aiškios pakraipos neturinčias partijas. Spėjų, kad kuo skiriamės nuo Vakarų – tai ne tuo, kad Vakaruose rinkėjai savo išsilavinimu, protu ir politine branda yra kažkokie kitokie. Greičiausiai jie labai panašūs į Lietuvos rinkėjus (nors ir sočiau gyvena). Greičiau tik tiek, kad per daugelį dešimtmečių Vakaruose jau yra susiformavusios tradicijos ir įpročiai, už kurias partijas galima balsuoti. Iš dalies taip nutiko dėl to, kad evoliucijos būdu išliko tos partijos, kurios turėjo aiškiausią ideologinį stuburą, kuris leido išlikti jų pasekėjams, net esant lyderių kaitai ir nepalankioms sąlygoms (taigi, tradicinės kryptys – socialdemokratai, konservatoriai, liberalai). Iš dalies taip yra dėl to, kad rinkėjų įprotis balsuoti tik už ‘tradicines’ partijas, yra įaugęs giliai su visa Vakarų patirtimi. Marginalinė ad hoc sukurta partija – Vakaruose neturi daug šansų (nors, tikriausiai kaip ir visur, būna tam tikrų išimčių). Todėl pagrindinė kova ir vyksta tarp tradicinių partijų, ir rinkėjai daug nesvarsto, ar kokia nauja partija atitinka jų interesus, ar ne – ji tiesiog nauja, ir todėl neturi daug šansų. Tad net ir nelabai išsilavinęs Vakarų rinkėjas mieliau balsuoja už tai, kas yra gerai pažįstama ir įprasta, negu už įtartinas naujove. Mes esame jauna demokratija, mes neturime tokio įpročio. Todėl net išsilavinę žmonės yra pasimetę tarp daugelio kriterijų, kaip galima būtų atsirinkti partiją, vertą mano balso. Todėl ir tokia košė kriterijų įvairovės, iš čia ir tokia margaspalvė košė iš įvairaus plauko partijų.
Ko mums reikėtų – tai nusistovėjimo, kol atsiras supratimas, kad ideologiniai marginalai ir yra sunkiai prognozuojami ideologiniai marginalai. Lietuvos rinkėjai – kol kas labai reiklūs. Kai jie stovi prie labai didelio partijų meniu, jie labai reikliai peržiūrinėja kiekvieną ‘patiekalą’. Vakarų rinkėjo pasirinkimas – gerokai skurdesnis. Reiklus Lietuvos rinkėjas, vos tik jam nepatiko, gali lengvai mesti vieną partiją ir pasirinkti kitą. Vakarų rinkėjui – tokio pasirinkimo nėra. Bet tai yra kaina, kurią mokame už stabilumą. Jei renkamės tik iš dviejų ar trijų partijų – tai tikimybė, kad jose nemažai dalykų mums nepatiks – gana didelė. Bet jei neturime pasirinkimo, mes susitaikome su šiais dalykais ir renkamės tai, kas yra arčiausiai mūsų – Vakarų atveju tai – tradicinė partija. Tuo tarpu Lietuvos rinkėjui sunkiau – man nepatiko politiko argumentacija (elgesys, arogancija ar dar balai žino kas), todėl aš laisvai galiu pasirinkti, kad už tą partiją nebalsuosiu – pilna kitų, kurie laukia mano balso. Taigi, laisvė atrodo didelė, bet ji ir žudo – taip Seime susitelkia partijų margumynas (beje, gal šiais metais net ir mažesnis nei kitais?), kuris vargiai ar atitinka mano interesus bent iš dalies. Ir čia tragedija dar ta, kad rasti partiją, kuri idealiai atitiktų mūsų visus lūkesčius (kurie man tik šauna į galvą) – tokią partiją rasti sunku. Todėl rinkėjas, stovėdamas prieš itin gausų partijų „meniu“ pasimeta – ir sako „balsuoti nėra už ką“. Visi kažkuriuo aspektu neįtinka, todėl netinka niekas. Paradoksas – bet didelė pasirinkimo laisvė nėra absoliučiai didelė, tačiau ji priverčia mus jaustis nepatenkintais net savo pasirinkimu. Galiausiai kai tauta nusprendžia, kas turės būti seime, tai gaunasi margumynas, kurį visi vėl vieningai keikiam. Tad paradoksas ir tame, kad Vakarų ‘demokratija’, siūlanti daug mažesnį pasirinkimą, tuo pačiu nepriverčia rinkėjų spjaudytis dėl visų bendro ir ‘suvidurkinto’ pasirinkimo (žinoma, ten irgi rasi visaip kalbančių).
Taigi, mums dar liko labai daug augti, kol galų gale mūsų ‘meniu’ liks vos keletas partijų, turinčių aiškiai apribėžtas ideologines vertybes. Tą eilinis vidutinis rinkėjas turės anksčiau ar vėliau suprasti, ir neverta jo už tai smerkti, jam greičiau reikia pagalbos, kad jis pajėgtų išsivaduoti iš šios visos makalynės. O padėti pirmiausia turėtų elitas, nuo kurio turėtų ir prasidėti visi pokyčiai. O kadangi elitas pats yra susipainiojęs, kaip čia kurios partijos ir kam jos reikalingos, vadinasi, mums reikia daug didesnio susikaupimo, susitelkimo ir kantrybės aiškinant, kas yra partijos, kokios yra tradicinės vertybės ir ideologijos, ir kokie yra vieni ar kitokie tų ideologijų pasirinkimo motyvai. Todėl mes turėtume ne puldinėti vienas kitą, o kantriai (ir nesišaipydami iš būsimų savo rinkėjų) dirbti, kad bent po truputį pradėtume bent jau labiau išsilavinusius žmones pratinti prie minties, kad pirmiausia ne tiek svarbu pačios partijos ir jas sudarantys žmonės (kurie kartais, kaip šaukštas deguto, sugadina visą vaizdą), kiek partijos propaguojama ideologija – ty, kokių vertybių, bent teoriškai, turi siekti tokia partija ir kaip tai turėtų atsispindėti konkrečiuose valstybės valdymo sprendimuose. Tik taip mes galėsime pasiekti didįjį strateginį tikslą – pamažu atsikovoti savo aveles iš ideologiškai marginalių partijų.
Naujausi komentarai