Lietuvos ekonominis išsivystymas: skylė ar visiškai normali padėtis?

Dalis lietuvių yra įpratę laikyti Lietuvą atsilikusia šalimi. Tai lemia ir Lietuvos ekonominė situacija – jei lygintume dirbančiųjų Lietuvoje atlyginimus su šalimis, į kurias lietuviai emigruoja – Airija, UK, Norvegija, taip pat neseniai savo sienas ekonominiams migrantams atvėrusia Vokietija – žinoma, ten atlyginimai yra gerokai didesni. Tai objektyvus veiksnys, skatinantis emigraciją. Tačiau man atrodo, kad dažnai lietuviai savo šalį vertina dar prasčiau – lyg tai būtų paskutinė skylė Europos Sąjungoje, kurią galima būtų tik lyginti su neišsivysčiusiomis Afrikos šalimis. Mano nuomone, prie to daug prisideda žiniasklaidos pastangos rodyti viską neigiamomis spalvomis, todėl nemenka lietuvių dalis gerokai sutirština juodas spalvas, kai vertina Lietuvos ekonominę situaciją. Dažnai apie Lietuvos situaciją galvojame lygindami ją su gerai išsivysčiusiomis ES šalimis – kai galvojame apie tai, kaip gyvena vokiečiai, airiai ar britai, daugelis lietuvių klausia – kodėl mes negyvename taip kaip jie? Atsakymą tuoj pat pakiša žiniasklaida – mūsų valdžia durna ir seime tik vagys, todėl mes ir skurstame. Bet ar tikrai taip? Mano pagrindinė hipotezė yra, kad dabartinį mūsų ekonominį lygį lemia objektyvios sąlygos – tai yra, mūsų istoriškai susiklosčiusios aplinkybės, o valdžia čia yra mažai kuo dėta. Juk mes pamirštame, kad dar tik prieš dvidešimt metų Vokietijos ar Anglijos pragyvenimo lygis mums atrodė kaip nepasiekiama svajonė, o dešimties dolerių banknotas buvo dideli pinigai. Todėl man atrodo, kad objektyvesnis mūsų šalies vertinimas būtų tada, jei atspirties tašku mes pasirinktume į save panašesnes šalis ir žiūrėtume, kaip mes vystomės jų kontekste.
Taigi, pradinės mano prielaidos būtų tokios:
Pirmiausia mes turėtume lygintis su kitomis buvusiomis Sovietų Sąjungos šalimis, nes komunistinis režimas Sovietų Sąjungoje labai didele dalimi pakenkė visoms jai priklausiusioms valstybėms. Labai panašios į mus šiuo požiūriu turėtų būti ir Latvija bei Estija – taigi, geriausiai mūsų progresą atspindėtų pasilyginimas su jomis – pvz., galime patikrinti teiginį, ar estai tikrai paliko mus toli gale – tokiu atveju gal pamatytume, kad jie jau bent pusantro karto daugiau išsivystę nei mes, arba jie stovi kažkur netoli Vokietijos ar bent jau Suomijos. (Beje, manau, kad kai kurie estų nuopelnai tikrai neginčytini ir jie tikrai padarė kelis esminius progresyvius žingsnius – sukaupė rezervinį fondą prieš krizę ir neturėjo biudžeto deficito, kas ir leido jiems įsivesti eurą, bei užsidirbti A reitingą – čia svarbiausias klausimas, ar tikrai mes nuo jų atsiliekame per milžinišką atstumą). Lygiai taip pat galėtume pasitikrinti, ar tikrai TVF pagalbos suteikimas suteikė Latvijai pranašumą dėl žemų palūkanų, kaip mano kai kurie komentatoriai (nors tai mažiau tikėtina, ar pamatytume – jų BVP nuosmukis buvo didesnis, o žemų palūkanų poveikis gali pasimatyti tik po ilgesnio laiko).
Jei lyginti su kitomis buvusiomis Sovietų Sąjungą valstybėmis, tai galime kelti prielaidą, kad Lietuva tarp šių valstybių gali atrodyti šiek tiek geriau nei jos, nes net ir sovietiniais metais buvo labiau išsivysčiusi (iš atminties traukiau, galimai netikslius, skaičius, kad lietuviai, nors tesudarė tik 1% Sovietų Sąjungos gyventojų, tačiau pagamindavo apie 2% BVP). Ypač būtų įdomu pasilyginti su rusais (gal Putinas tikrai sutvarkė šalyje korupciją ir dabar ji klesti, kaip man tvirtino viena pažįstama rusė) ir baltarusiais (gal Lukašenka tikrai padarė socialistinį rinkos stebuklą, kuo irgi tiki dalis lietuvių – nes gatvės Minske taigi išvalytos). Lygiai taip pat galėtume lygintis su kitomis buvusiomis sovietinėmis šalimis – jei jos mus žymiai aplenktų – tada tai būtų indikatorius, kad kažką tikrai pražiopsojome ir padarėme tikrai didelių klaidų.
Dar kita grupė šalių, su kuria galėtume lyginti Lietuvą – tai buvusios Rytų Europos komunistinio bloko šalys. Jos irgi nukentėjo nuo komunistinių režimų, nors mažesne dalimi nei į Sovietų Sąjungą įėjusios šalys. Esu girdėjęs teiginį, kad smulki privati nuosavybė Lenkijoje taip ir nebuvo panaikinta, todėl smulkus verslas galėjo egzistuoti net ir komunistiniais metais (nors to tikrai netikrinau ir būtų įdomu žinoti ar tikrai taip). Bet kokiu atveju vis tik atsimenu dar prieš dvidešimt metų buvusį plyšį – vis tik net ir Rytų Europos šalys sovietų gyventojams atrodė irgi geidžiamas užsienis, ir gauti kelialapį ten – irgi buvo vertybė. Žinoma, čia gali būti skirtumų – pvz., Čekija turėtų laikytis geriau – iš visų slavų jie buvo artimiausi vokiečiams, ir jie visada atrodydavo geriau išsivystę. Taip pat Lenkija – labai vertintinas jų nenuosmūkis visuotinės krizės metu dėl Balcerovičiaus vykdytų prevencinių priemonių. Ir Slovėnija – vis tik pirmoji Rytų bloko valstybė įstojusi į ES ir įsivedusi eurą. Blogiau gal galėtų laikytis Kroatija ir Serbija – dėl apturėtų tarpusavio karų. Bet ko gero natūralu būtų tikėtis, kad visumoje buvęs Rytų blokas yra geriau išsivystęs nei mes ir todėl mes dar turime juos vytis.
Tuo tarpu lyginimasis su senosiomis ES valstybėmis, tikintis, kad mes būsime panašus į jas, būtų klaida, kurią ir daro dauguma lietuvių, kurie piktinasi padėtimi Lietuvoje. Taip, mūsų padėtis turėtų būti prastesnė nei jų, bet ne todėl, kad mes ar mūsų valdžia – idiotai, bet tiesiog taip susiklostė ekonominės ir istorinės aplinkybės. Taip galėtume manyti, jei pasitivirtintų tokia mano prielaida – lietuviai yra atsilikę nuo Vakarų Europos šalių panašiai kaip ir latviai bei estai (nekalbant jau apie kitas buvusias sovietines respublikas). Taip pat turėtų būti atsilikusios, nors ir tam tikra dalimi mažiau, Rytų bloko šalys. Jei tokia prielaida pasitvirtintų – tai reikštų, kad niekam dar nepavyko iššokti aukščiau bambos, todėl mes turėtume būti daug kantresni vertindami savo šalį ir neturėti nerealistinių lūkesčių.
Tiesa, senąsias ES šalis galėtume skaidyti į dvi grupes – Šiaurės ir Pietų. Tikėtina, kad didžiausias išsivystymas turėtų būti Vokietijoje, UK, Airijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje, Suomijoje (atitinkamai panašus lygis turėtų būti ir Jungtinėse Valstijose). Tuo tarpu dar galėtume kažkiek tikėtis, kad bent iš dalies būsime panašūs į Pietų Europos šalis – Graikiją, Ispaniją, Portugaliją, Italiją (dėl pastarosios labai sunku apsispręsti – iš vienos pusės biudžetinės bėdos – visai kaip mūsų, iš kitos – vis dėlto tai viena didžiųjų ekonomikų).
Taip pat įdomumo dėlei galėtume Lietuvą palyginti su anksčiau taip vadintomis Trečiojo pasaulio šalimis – kad ir su kokiomis Afrikos šalimis, bet tik tam, kad išsklaidytume tokį visišką svaičiojimą, kad lietuviai gyvena net blogiau nei afrikiečiai (gal tik išskyrus PAR), arba su Indija ir Kinija – su pastarąja net būtų visai įdomu, nes žiniasklaidoje dažnai minimas spartus Kinijos BVP augimas sudaro greičiausiai klaidingą įspūdį, kad Kinijos ekonominis lygis turėtų panašus, arba bent jau sparčiai vytis Europą (o kaip pasakytų užkietėjęs skeptikas – tai ir kinai jau mus pralenkė).
Kad galėčiau patikrinti šias prielaidas, kaip kriterijų paėmiau BVP dalį tenkančią vienam gyventojui (GDP per capita). Prielaida paprasta – kiek BVP pagamina (ar išleidžia) vienas šalies gyventojas – ir bus geriausias šalies ekonomikos išsivystymo rodiklis, kurį galima lengvai palyginti. Tiesa, būtų galima imti paritetinės perkamosios galios BVP gyventojui dydį (PPP GDP per capita), nes tuo būdu tikimasi ‘objektyvizuoti’ šalies gyventojų padėtį, atsižvelgiant į tai, ką jie gali įpirkti savo šalies viduje (ir tai sumažintų atotrūkį tarp turtingų ir neturtingų šalių, nes neturtingieji perka daug ką mažesnėmis kainomis), bet mano logika tokia, kad turtinga šalis yra turtinga šalis – net jei jos gyventojai ir perka didesnėmis kainomis, jie vis viena yra turtingesni nei skurdžios šalies gyventojai. Todėl ir imsiu gryną, nesušvelnintą BVP gyventojui lygį, nes jis geriau atspindi būtent šalies ekonominio išsivystymo lygį, nei ką gali įpirkti atskiras gyvenotjas (žinoma, galima būtų daryti analizę kitu kampu ir žiūrėti, ką iš bendro BVP laimi atskiros gyventojų grupės ir šalia PPP BVP dar imti GINI – bet paliksime šą temą nuošaly. Be to dar manau, kad iš principo BVP ir PPP BVP per capita yra greičiausiai koreliuojantys dydžiai ir atspindi visą padėtį labai panašiai). Skaičiukus ėmiau iš lengviausio šaltinio – Wikipedijos (todėl viskas bus doleriais), tad gali būti kad kai kur įsivelia maži netikslumai (dėl BVP paskaičiavimo metodų ar skirtingų metų statistikos – nors tai daugiausia 2010 metų duomenys), bet vargu ar jie iš esmės ką nors pakeis padarius ir objektyvesni tyrimą.
Taigi, Lietuvos BVP vienam gyventojui dydis – 12 323 dolerių. Latvija – 10 694, Estija – 14 836. Ko gero tai visai atitinka lūkesčius – Latvijoje vyko didžiausias BVP susitraukimas (jei kas ir rodo mums Latviją kaip pavyzdį, kad reikėjo imtis TVF pagalbos, tai bent šis rodiklis tokio žingsnio pranašumo visai nerodo), Estijoje – mažiausias. Mes – per vidurį. Įdomiausias klausimas – ar estų atotrūkis nuo mūsų yra labai didelis ir esminis, lemiantis iš esmės skirtingą ekonominio išsivystymo kokybę. Bet pradžioje žiūrint į skaičiukus neatrodo, kad būtų taip, nes mes nuo Latvijos atsiplėšę maždaug panašiai per tiek, kiek Estija nuo mūsų.
Pabandykime pasilygnti su kitomis buvusiomis sovietinėmis respublikomis. Pirmiausia, Rusija – 10 437, taigi iš esmės – kaip ir latviai (man asmeniškai kiek apmaudu, kad mes taip ir neatsiplėšeme labai toli nuo jų, bet raminu save tuo, kad jie iš esmės nepatyrė tokios BVP susitraukimo krizės kaip mes, o panašus išsivystymas vis tik rodo, kad jie nesugeba pasinaudoti savo turtingais gamtiniais ištekliais – nafta ir dujomis, būtent kurie, o ne ekonominis efektyvumas, ir palaiko tokį lygį, iki kurio krito krizės iškamuota Latvija). Imam Baltarusiją – 5 800. Taigi, dvigubai mažiau nei Latvijoje ar pas mus. Tai rodytų, kad Lukašenka stebuklo nepadarė ir mes juos lenkiame dvigubai. Kas įdomumu – šis dydis – 2010 metų įvertis, taigi, neatsižvelgta į dabar Baltarusijos patiriamą valiutų krizę, kuri greičiausiai tą rodiklį pablogintų labai žymia dalimi. Paimkim kitą labiau europinę buvusią sovietų šalį – Ukraina – 3 003. Šiaip gana baisus skaičius – kažkas su jais tikrai negerai, jei mes juos lenkiame tris – keturis kartus. Dėl įdomumo paimkime dar Moldovą – 1 630 (baisu) ir Gruziją – 2 658 (irgi netikėtai žemas skaičius, nors esu girdėję pagyrų ten vykdomoms reformoms), Armėniją – 2 846, Azerbaidžanas – 7 914, Kazachstaną – 10 820. Pastarieji dydžiai – netikėtai dideli, jie visai neblogai gyvena, pasirodo, todėl neišlaikiau ir surinkau visus: Kirgiziją – 863, Turkmėniją – 5 971, Uzbekiją – 1 320, Tadžikiją – 767. Bendras įspūdis toks, kad pragyvenimo lygis buvusiose respublikose – žemas, ir tikrai žemesnis nei Baltijos valstybėse, išskyrus tuos atvejus, kai šalis turi vertingų gamtinių resursų – Rusija, Kazachstanas ir Azerbaidžanas, gal iš dalies tuo aiškintina ir Turkmėnijos sėkmė (nes lyginant su kaimynais – jie tikri turtuoliai). Tai leidžia vertinti mūsų šalį bent jau neblogai, nes mes vis tik efektyviau tvarkomės ir be gamtinių resursų pagalbos, nors kita vertus, tai nenuostabu, ši tendencija – istorinė, išlikusi dar nuo prieškario laikų.
Imkime kitą šalių kategoriją – buvusį Rytų bloką. Ir pirmiausia lyginamės su Lenkija – 12 300. Čia mane ištiko nedidelis šokas, po kurio sekė mažytis triumfas. Imdamas Lenkiją, kažkiek širdies gilumoje tikėjausi, kad mes bent iš dalies galime būti prie jų priartėję labiausiai, bet sveikas protas sakė, kad 1990 metais jų starto sąlygos vis tik buvo palankesnės nei Lietuvos (iš tikrųjų jie ekonomines reformas pradėjo dar anksčiau ir jų ūkis nebuvo tiek integruotas į sovietus, kiek mūsų). Tuo labiau, jei imti domėn, kad Lenkija nepatyrė rimtos krizės, jų vienintelių Europoje BVP augo, tuo tarpu Lietuva pateko vos ne į giliausią duobę – ir po viso šito, pasirodo, kad mūsų produktyvumas yra visiškai toks pat – vadinasi, mes iš tikrųjų per tuos dvidešimt metų padarėme gana daug. Imame kitus – Čekiją (norėtųsi būti tokiais kaip jie) – 18 288. Čia pranašumas prieš Lietuvą – jau labai žymus. Žinoma, sveikai samprotaujant to ir reikėjo tikėtis – net ir sovietiniais laikais čekai buvo pranašesni už kitus, tas bagažas leidžia jiems iki šiol judėti geriau nei mums. Imam kitą šalį – Slovėniją – 23 009 – tai irgi tikrai aukštas skaičius, belieka mums tik pavydėti, nors tai visai suprantama – vis tik viena progresyviausių buvusio Rytų bloko šalių, pati pirmoji iš jų įsivedusi eurą. Vengrai – 12 879 – o čia pasirodo, kad mes juos pavijome, nors man subjektyviai atrodė, kad jie turėtų būti panašūs į čekus (vis dar atsimenu užrašus made in Hungary), taigi, dar vienas mūsų triumfas. Imam slovakus – 15 906 – kiek mažiau už čekus, ko ir buvo galima tikėtis, ir daugiau nei Baltijos šalyse, nors atstumas nėra toks neįveikiamas. Tuo tarpu Bulgarija – 6 334, Rumunija – 7 542 – pasirodo, kad tarp ES šalių mes tikrai nesame paskutiniai, ir mes beveik dvigubai aplenkėme šias šalis, nors, pagal mano padarytą prielaidą, jos ir turėjo palankesnę starto poziciją. Dar pasižiūrėkime kaip sekasi kroatams – 13 720 ir serbams – 6 178. Pastariesiems ko gero vis tik labai pakenkė karas, kas ir leido mums juos pralenkti beveik dvigubai. Ko gero karo poveikį reikėtų priskaičiuoti ir kroatams, nes jie turėtų irgi būti priekyje mūsų, o ne su mumis lygūs. Kitos buvusios Jugoslavijos šalys: Makedonija – 4 431, Bosnija – 4 702, Juodkalnija – 6 025, Kosovas – 3 103, taigi, visos irgi gana sutrikusio vystymosi. Taigi, apibendrinus palyginimą su Rytų bloko šalimis – tai pagal padarytą prielaidą tikrai egzistuoja šalys, kurias mums reikėtų vytis – Slovėnija, Čekija, Slovakija, tačiau su kitomis mes esam iš esmės lygūs – Lenkija, Vengrija, Kroatija. O kitas esame beveik dvigubai pralenkę – pirmiausia Bulgariją ir Rumuniją, taip pat aplinkybių dėka – Serbiją ir kitas buvusias jugoslavų šalis.
O dabar tai, į ką labiausiai norėtų lygiuotis patys lietuviai – Vakarų Europos šalys. Pirmiausia – Vokietija – 40 631, taigi, atsiliekam beveik keturis kartus (arba tris – keturis). Bet to maždaug ir reikėtų tikėtis – vis tik galiūnė, gelbėjanti eurą, o ir atlyginimų santykis greičiausiai panašus. UK – 36 120 – atsiliekam tris kartus. Lietuvių numylėti airiai – 45 688 – nepaisant jų visų krizių, net daugiau nei vokiečiai ar britai. Prancūzai – 41 018, belgai – 42 630, olandai – 47 172, austrai – 48 350. Imant skandinavus: švedai – 47 934, suomiai – 44 488, o danai – 56 147 – taigi, jie jau ima išsiskirti net iš Vakarų Europos konteksto. Žinoma, jei neimti domėn norvegų – 84 443 – protu nesuvokiamas skaičius, vėlgi ta pati nafta. Nors tokių išsišokėlių yra ir daugiau – šveicarai – 75 835, Liuksemburgas – 108 831, taigi, jei vokiečiai būtų nusiteikę kaip lietuviai, galėtų verkti, kad gyvena iš tikrųjų jei ne skurdžiai, tai bent jau gana ribotai. Tiesa, JAV šiame kontekste atrodo kaip ir įprastinė Vakarų Europos šalis – 47 132. Japonai – 43 653, irgi, gana normali šalis Vakarų kontekste.
Persimetam į Pietų Europą – pirmiausia dvejopai vertintina Italija – 34 058 – žinoma, praktiškai neatsilieka nuo UK, bet vis tik jaučiasi, kad arčiau Vakarų Europos dugno. Ispanija – 32 175 – taigi, panašiai kaip ir italai. Tuo tarpu Portugalija – 21 558 – taigi, slovėnai juos jau įveikė, o ir mes atsiliekam mažiau nei du kartus. O dabar švaistūnai graikai – 27 302 – žinoma, tai kiek daugiau nei portugalai, ne taip toli nuo ispanų ir italų, bet vis tik tai tarpinė zona tarp Pietų ir Rytų Europos.
Taigi, apibendrinant palyginimą su ES senbuvėmis – jei neimtumėm domėn tokių išsišokėlių, kaip Norvegija, Liuksemburgas ar Šveicarija – tai mes nuo Vakarų Europos atsiliekame tris – keturis kartus. Tuo tarpu nuo Pietų Europos – du – tris kartus, o kai kurios Rytų Europos šalys jau kabinasi silpniausioms Pietų Europos šalims į kulnus ir net jas pralenkė (Slovėnija vs Portugalija).
Tiesa, dar galime pasilyginti su Afrika – paimkime Egiptą – intuityviai atrodo, kad tai vis tik gana išsivysčiusi Afrikos šalis (neskaitant PAR) – 2 789. Tuo ko gero palyginimą ir baigsime, nes kiti palyginimai greičiausiai prasmės didelės neturi – pvz., Nigerija – 1 389. Tiesa, PAR – 5 823 (kažkodėl man atrodė, kad turėtų būti geresnis rezultatas – vis dėlto, deimantai ir ilgalaikis olandų valdymas), bet pasirodo, nieko stebuklingo. Bet dar lieka – indai – 1 265 (taigi, tuo baigsime lyginimąsi su kitomis Pietryčių Azijos šalimis) ir kinai – 4 382. Tiesa, toks kinų pasiekimas man atrodo vis tik gana įspūdingai – vis dėlto – komunistinė valdžia, o pasiekta gana daug – jei lygintume su indais – tai jie net tris kartus sėkmingesni. O ir už mus gyvena viso labo tik du – tris kartus skurdžiau. Bet pasiekimai vis tik neginčijami.
Taigi, po visos šios ekskursijos per skaičiukus galima konstatuoti kelis dalykus. Visų pirma, nuo normalių Vakarų Europos šalių (taip nuo JAV ir Japonijos), mes atsiliekame per tris – keturis kartus. Žinoma, tai liūdna, ir lietuvių emigracija visiškai suprantama – skirtumas lygiai taip pat atsiliepia ir atlyginimams. Bet darytina išvada, kad tai greičiau vis tik mūsų nepalankiai susiklosčiusių istorinių aplinkybių pasekmė, o ne mūsų ar mūsų valdžios idiotiškumas – nė vienai iš buvusių SSRS respublikų nesiseka geriau ar žymiai geriau. Atvirkščiai – dauguma jų skursta, o bent kažkiek panašesnį lygį į mūsų demonstruoja tik tos, kurios gali išpardavinėti savo turimus gausius gamtinius resursus. Tą patį iliustruotų ir estų pavyzdys – nepaisant jų sėkmingų kai kurių žingsnių, jų pranašumas prieš mus yra visiškai nedidelis, ir mes esame priskirtini vis tik tai pačiai išsivystymo grupei – vienodai bestovinčiai Rytų Europos viduryje, vis tik perpus nusileidžiančia Pietų Europai ir lygiai taip pat daug beatsiliekančiai nuo Vakarų Europos.
Kas yra tikrai džiuginančio – tai, kad mums gana sėkmingai sekasi rungtyniauti su kitomis Rytų Europos šalimis. Mes beveik dvigubai lenkiame Rumuniją, Bulgariją, ir nelabai sėkmingai besivysčiusias jugoslavų šalis. Taip pat pasivijome ir vienoje gretoje stovime su Lenkija ir Vengrija. Tiesa, vis dar priekyje mūsų – Slovėnija, Čekija ir
Slovakija. Kita vertus, nuo kai kurių Pietų Europos šalių mūsų atsilikimas nėra jau toks didelis – mes tik porą kartų atsiliekame nuo nelabai sėkmingų Pietų Europos pavyzdžių – Portugalijos ir Graikijos.
Kaip jau sakiau – kitų Baltijos valstybių – Latvijos ir Estijos išsivystymas šiame kontekste atrodo praktiškai identiškai, nepaisant kai kurių nelabai žymių skirtumų. Taigi, mums pagrindo plakti save ir savo valstybę tikrai nėra – tiesiog Dievulis davė mums tokią situaciją ir savęs kaltinti, kad ji tokia – tikrai nėra reikalo, gal net greičiau atvirkščiai – galime save girti, nes mums tikrai sekasi.